BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Margaspalviai vasaros vaiduokliai

2017-06-20 parašė Dominyka

Gal beprotybė, kad už lango jau vasara. Kad jau laikas planuoti gyvenimą, laukti nuotykių šurmulio ir tikėtis stebuklų, kurie niekada neįvyksta.
Kažkodėl ta skaisti saulė, kurios seniau laukdavau kaip bučinio ir mylimo, dabar, atrodo, tik išryškina visas mano negražias vietas ir į viešumą iškelia dalykus, kurių gėdijuosi. Sunku paaiškinti, bet vasaromis man būna liūdna. Ne tomis akimirkomis, kai džiaugiuosi laisve, šiluma ar jūros bangomis, bet kitais vakarais, kai guliu viena lovoje prie praverto lango ir girdžiu tą šurmuliuojantį miestą ir niekada neinačius miegoti žmones. Nežinau, galbūt vienatvė vasarą būna labai ryški, tarsi išsitepusi neoniniais dažais.

Bet išvažiuosiu. Kol nesi namie, nelieka laiko galvoti. Tiesiog geri į save dalykus, domiesi, mokaisi ir sprendi trumpalaikius nesusipratimus, kuriuos po to gera prisiminti. Kol judi, tol kažkas vyksta. Sukūri iliuziją, kad yra, kuo dalintis. Visada mane kankina jausmas, kad darau nepakankamai. Kad bėga metai, o aš sustabarėjusi lieku vienoje vietoje, neišnaudodama visų turimų galimybių, dėl kurių galbūt dabar man taip liūdna. Man baisu, kad gali netyčia tą vieną kartą nenueiti į tą vieną vakarėlį, kuriame sutiksi tą vieną žmogų, kuris viską pakeis. Ar kad nenuvažiuosi į kelionę, kad nepakviesi kavos, kad nenusipirkti tos suknelės…Man baisu, kad jei viskas yra atsitiktinumai, tada labai lengvą praleisti svarbiausius dalykus. Bet negaliu persiplėšti į šimtą gabalėlių ir turiu riktis, nežinodama, ką praleidžiu. Švaistau laiką gulėdama lovoje prie atverto lango vienais apatiniais ir gerdama limonadą. Kaltinu save, kad ir pasąmoningai ir pasyviai, lieku viename taške ir dar labiau prisirišu prie savo liūdesio. Gal todėl iškeliauju. Kad galėčiau pasakyti sau, kad nepražiopsojau. Kad bent pabandžiau. Kad ištempiau save bent fiziškai ir sudariau iliuziją, kad vyksta kažkas. Ar tai kvaila?

Po akimis jau atsiradę tam tikri maišeliai. Nėra stebėtina, nes raukausi, šypsausi, geriu kavą trilitriniais stiklainiais, nemiegu, verkiu ir gyvenu ne taip kaip reikėtų. Kartais pradedu juoktis, kad kūnas pradeda man rodyti ženklus, jog senstu, nes jaučiuosi dar visiškas vaikas. Išsigandęs, nesavarankiškas ir trokštantis meilės, rūpesčio, dėmesio… Dar tik bandau ribas.

Galvoju vis dažniau apie žmones, kurie dingsta. Man liudija daiktai, tokie maži simboliai, ko būta. Tiesiog žmonės tampa užimti, pasinėrę į kitus žmones ir teikia pirmenybę kitiems dalykams. Nes laikas keičia viską negailestingai. Ir gal ištisus mėnesiu kas dieną kalbėdavomės, kartu miegodavom, valgydavom, valydavomės dantis ir šokdavom. O dabar jau tiek pat laiko net nepersimetam kažkuo panašaus į tikrą pokalbį. Man liūdna, kad pasiilgau. Nes esu tikra, kad tame ilgesyje braidau tik aš viena. O kas iš to? Gyvenimas man parodė, kad negali padaryti, kad tavęs neužmirštų tie, kurių neužmiršti tu. Tiesiog gyveni, prisirinkus pilną kuprinę prisiminimų ir žmonių, su kuriais buvai artima ir apsinuoginus. O dabar jau neranda laiko jie paklausti “kaip gyveni?”. Nes praėjo per daug laiko, kad tai padaryti būtų taip paprasta.

Rodyk draugams

Ar galima pasaką baigti klaustuku?

2017-06-03 parašė Dominyka

Bet sakai, kad čia nieko tokio. Kad tyla gydo. Reikia tik gaminti pienių vyną, gerti į save viską, kas priverčia jaustis geriau, neskaičiuoti to, ką įtraukiam į vidų, svaigintis iki malonaus galvos sukimosi ir nebijoti, jog sapnuoji tuos, kurių, sau tikini, kad jau seniai nebemyli.

Ketvirta ryto ir aš stovinti po karšta vandens srove. Lyg vanduo būtų pakankamai galingas, kad nuplautų nuo mano odos tai, ko labai noriu atsikratyti. Visus prisilietimus, kurie geriau būtų neįvykę. Viską, ko nesugebu savyje pamilti ir engiu kaip didžiausią savo priešą.

Negaliu sudėlioti į sakinius to, ką jaučiu. Tarsi vienintelis telikęs dalykas būtų planuoti, pirkti bilietus į vasaros koncertus, svetimus kraštus ir pamiršti, kad esu dabarties akimirkoje, kurioje man skauda. Man liūdna naktimis ir aš greičiausiai negalėčiau ištverti savo minčių, jei leisčiau sau likti šioje akimirkoje ir nekurti savito pasaulio, neplanuoti pabėgimo planų.

Dažausi lūpas samanų žalumo spalva. Nenoriu būti niekam vien tik tvarkinga, graži ir atitinkanti standartus. Tiesą sakant, į tokius titulus net negalėčiau predenduoti. Bet man reikia dumblinų lūpų, nes šiandien nieko nebučiuosiu ir noriu, kad mano kūnas nors minimaliai atspindėtų, kas manyje dedasi. Kartais jaučiuosi kaip undinė, paversta žmogumi ir vis nesuprantanti, kodėl jaučiasi savo kūne tokia svetima. Gurkšnoju kokteilį su amaretu kažkokiame pusrusyje. Tavo žodžiai skrieja per mane kiaurai, nes jaučiu, kad kalbi tik tam, kad užpildytum erdvę, atitolintum mus vienas nuo kito. Tau nereikia, kad klausyčiau. Aš linksiu galvą ir to pakanka. Paglostai petį, apkabini, nusišypsai.

Klausi: “Tu ką, verki?..”, sakau: “Ne, čia nuo saulės…”.
Sunkiai dorojuosi su šviesa. Mano akys akys tikrai labiau pratusios prie tamsių skersgatvių.
Aš kitokia nei Tu. Iš kito pasaulio.

Toje pasakoje apie undinėlę, gavus kojas, ji praranda balsą.
Man atrodo ir aš jį praradau. Galiu kalbėti, bet kad ir kokį platų žodyną turėčiau, kiek užsienio kalbų bemokėčiau, kokias vaizdingas metaforas benaudočiau, nesugebu pasakyti, ką jaučiu, ar kas vyksta.

Net pasaulis mano galvoje kažkoks keistas.
Net su išgalvotais žmonėmis pasijaučiu viena.
Tai taip įsišakniję į mane, į mano siluetą ketvirtą ryto stovintį duše, į liūną žvilgsnį ir nesugebėjimą pasakyti nei žodžio.

Man keista, kad gimiau.
Man gera, kad esu…

Atleisk, kad negaliu pasakyti, kodėl.

Rodyk draugams

…ir šito gana.

2017-05-27 parašė Dominyka

Ir aš sėdžiu visiškai rami, laukdama kol pasibaigs dar vienas pavasaris.

Tu esi, ir šito gana,
Vienatvės pilna,
Tu galvoji, kas bus,
Kas nutiks, kai pabus jis,
Atsikels ir nueis.

Galbūt sustojau nuolat kalbėti apie bėgantį laiką, skaičiuoti dienas ir gyventi vien tik laukime.
Nežinau, atsikeliu ryte, ryškiai dažausi akis, geriu balintą kavą, vaišinu saldainiais išsiilgtą draugę, fotografuoju miesto detales ir galvoju, kad noriu domėtis, ieškoti ir tiesiog tirti šį pasaulį, kol turiu tam galimybę.

Jau ne pirmą savaitę jaučiuosi labai išsiblaškiusi. Paklausta, kuo gyvenu, tik gūžteliu pečiais, nes nelabai suprantu. Kažkaip diena iš dienos ritasi kūliais ir tiek. Tai egzaminas, tai visa diena lovoje, tai valgome picą, tai einame į kiną, tai geriame vyšnių vyną ir klausomės plokštelių…
Šią akimirką tiesiog sėdžiu rami ir stebiu, kaip baigiasi pavasaris.
Manęs paklausė, ar galėčiau pasakyti, kad dabar esu savo gyvenimo viršūnėje, kad esu tikrai laimiminga.
Aš nusijuokiau. Ne, gal nesu dabar tokioje vietoje, kur būtų labai gera. Kur būčiau mylima, suprasta ir man niekada nebūtų šalta.
Bet viskas gerai. Štai einam gerti  alaus, kalbam atvirai apie viską ir aš pirmą kartą šiais metais apsirengiu mėlyną gėlėtą suknelę. Ir vaikštom po galerijas, ir nusišypsome saulėje. Ir paskolinam pleistrus viena kitai, kai bateliai pritrina kojas… Viskas gerai. Daugiau neturiu, ką pasakyti. Pasakoju Tau apie savo keliones. Šiais metais mažai buvau namuose. Sakei, kad Tau to nereikia. Sakiau, kad gal neturi, nuo ko bėgti. Nustebai, kad taip pasakiau, paklausei: “O tu…tu bėgi?”. Tada aš nutilau. Nepamenu, bet pakeitėm temą. Gal užsisakėm dar po bokalą alaus…

Ledai tirpsta išmargintame dubenėlyje. Katės murkdamos glaustosi prie mano kojų. Aš niekaip neprisiverčiu atrašyti į  laiškus. Tik pasikalbu su paštininku apie tai, kaip gyvenasi, nes pasirodo, buvome susitikę ankščiau.
Keista, nes kažkaip galvoje spengia ir viskas vyksta sulėtintai. Net nenoriu pagalvoti, kiek daug pasikeitė per šiuos metus. Kiek daug įvyko. Nenoriu šiuo metu nagrinėti savo sielos ir klausti savęs, kas teisinga, o kas ne. Dabar aš sėdžiu tyloje ir ramybėje. Gal užsikimšus ausis. Kad neišsigąsčiau…nes vasara gali ateiti garsiai.

Rodyk draugams

Disonansas

2017-05-23 parašė Dominyka

“Nenoriu apie tai kalbėti”, - sakau ir geidžiu, kad neišeitum. Kad nepaliktum manęs vienos su šiomis mintimis, prisiminimų atraižom ir baime. Aš noriu kalbėti, kad tik Tu žinotum. Aš noriu labai parodyti Tau savo pūliuojančias žaizdas ir išklykti viską, kas manyje dedasi. Nes kartais, manau, esu išprotėjusi. Pametu betkokį sugebėjimą racionaliai mąstyti. Ir kad ir kokia žodžių žongliruotoja Tavo akyse būčiau, aš nerandu būdo Tau pasakyti, kas vyksta.

“Ne, viskas gerai”, - kartoju tą moterišką banalų melą, tarsi jis kažką keistų. Noriu, kad pasakytum, jog negerai ir pribėgtum prie manęs ir kad ir kiek Tave stumčiau - neišeitum. Kad bandyčiau ribas, žiūrėčiau, kokia žemai galiu būti kritusi, kad dar nepabijotum likti šalia.

Bet Tu manęs klausai ir išeini. Tu negavęs mano atsakymų, dedi tašką ir palieki mane. Nes aš to prašiau.
“Noriu pabūti viena”, - o kad žinotum, kaip noriu skęsti šitoje vienatvėje su Tavimi. Bet negaliu to ištarti. Mane vimdo net nuo minties, kad tokie žodžiai galėtų išsprūsti man iš gerklės.

Tu klausaisi, ką kalbu ir darai tai, ko prašau. O aš širstu ant Tavęs, kad nesupranti, ko man reikia. Kad nematai tarp žodžių paliktų tarpų, kuriuose slepiasi maldavimai daryti priešingai. Kaip banalu. Moteriškas sakymas “taip”, sakant “ne”. Nesuklysk, mano “ne” yra teisingas. Aš noriu būti viena. Ir aš nenoriu apie tai kalbėti. Ir taip, viskas gerai.

Bet man reikia, kad sakytum, kad visai nesvarbu, ko aš noriu. Kad apkabintum, glostytum plaukus ir sakytum, kad  galiu būti tarsi viena su tavimi. Noriu, kad leistum man verkti ir trumpam pasiduoti, nors Tu tai ir matai.
Noriu, kad sakytum, kad Tau nebaisu ir kad žinai, kad gali tai pakelti. Ir supranti, kaip svarbu man būtų, jei tai pakeltum.

Norėčiau kalbėti aiškiai. Suskirstyti, kas gerai, kas blogai. Ko aš noriu, o ko ne. Norėčiau labai aiškiai išartikuliuoti Tau, ką jaučiu. Bet negaliu. Nes niekas nėra pakankama. Aš nenoriu prašyti, kad mane bučiuotum ir tada jausti, kad bučiuoji. Aš noriu stumti Tave šalin ir jausti, kad nepaisant visko, mane bučiuoji.

Atleisk, kad tai skamba beprotiškai. Atleisk, kad negaliu logiškai paaiškinti, kodėl. Gal tai dar vienas mano bandymų sužinoti, kur ribos. Kad esu tokia svarbi, kad Tu žinai, ko man reikia, nepaisant, ką aš kalbu. Nes žinai, kad noriu, jog atstumiamas pasaulis dėl manęs kovotų. Nes dabar atrodo, kad niekam nesvarbu. Kaip pasakysi, taip ir bus. Bet juk Tau skauda išeiti. Jei myli, tai skauda. Ir Tu turi kovoti, kad skaudėtų mažiau. Mums abiems.

Atleisk. Negaliu Tau paaiškinti, argumentuoti ir pasakyti, kodėl. Negaliu pažadėti, kad daugiau taip nebus.
Bet nors aš nenoriu apie tai kalbėti, man to reikia. Nes kitaip užspringsiu šiais žodžiais ir nebegalėsiu kvėpuoti.

Atleisk, man reikia, kad manęs neklausytum. Šį kartą.

Rodyk draugams

Nebesistebiu, kad išeini, bet skauda ne mažiau

2017-04-22 parašė Dominyka

Labai daug kovoju, kad  nepalūščiau. Kad tikėčiau savimi ir suvokčiau, kad viskas su manimi yra gerai ir visai nesvarbu, kas ką sako ar mano. Aš dedu labai daug pastangų vardan savo laisvės ir sugebėjimo kvėpuoti lengviau.

Bet tas jausmas klaikus. Kai nesi niekieno pirmas pasirinkimas, niekieno prioritetas.
Kokias pastangas bedėtum, visada tava kompanija nebus pakankama paskata kažkam ateitį į vakarėlį ar jų miegas saldesnis nei pokalbis su tavimi. Jie pabūna, kartais net pakankamai ilgai, kad prisileidi ir pradedi tikėti. Bet jei atsiranda akiratyje kažkas kitas - gal labiau blizgantis ar gražesnis - ir jie numeta tave į panaudotų žaislų dėžę. Kaip išlikti oriam ir save mylėti, kai esi kitiems žaislas, kuriuo jie įsijautę žaidžia ir maigo mygtukus, o tada nusibosta ir nebeatranda nieko žibančio ar pamato per daug defektų ar ydų ir bėga…

Yra angliškas terminas - liability - kurio viena iš reikšmių yra - dalykas, kuris sukelia daug bėdų, nors turėtų kaip tik padėti ir situaciją palengvinti. Tai aš tikrai jaučiuosi tokia. Nes su manimi nėra lengva ir turiu daug svorio, kurio kiti man nešti padėti nenori (o kodėl gi turėtų?). Tiesiog jie tikisi, kad tos spalvos ir bohemiška aura jiems suteiks daug fantastiškų dalykų, bet jie prieina arčiau ir pamato, kad ne viskas taip gražu ir paprasta. Kad manyje viskas tinka, o ne tik įvaizdžio dalys, kurių pakeisti negaliu ir aš turiu labai daug randų ir dar žaizdų, kurios net nespėjo užsitraukti. Ir jie bėga. Vietoj to, kad būtų smagu ir lengva, su manimi komplikuota, sunku ir…. greičiausiai neverta terlionių.

Nežinau, kodėl taip norisi būti kažkam svarbiu. Na tuo number one, kurį jie apkabins, kai bus labai bloga.
Nežinau, gal išmoksiu būti viena ir jaustis gerai be kito žmogaus šilumos.
Gal dabar yra tas sudėtingas mokymosi laikas, kurio vaisiai saldžiai tirps burnoje jau kur kas vėliau.

Pavargau taip jaustis ir maldauti žvilgsniu žmonių būti šalia, kuriems visai nerūpi, kaip jaučiuosi ir jei manęs nebūtų - jie daug neprarastų. Pavargau nuo to vienpusiškumo ir noro duoti viską, ką turiu. Savanoriškai.

Viskas gerai.
Kai pasaulis pilnas nuostabių žmonių - normalu, kad išsirinks ne tave.
Tiesiog kartais….kodėl gyvenimo vingiai tokie žiaurūs, kad niekada nepavyksta būti vieninteliu tam, kuris tau atstoja visatą?

Rodyk draugams

“Ką aš be tavęs daryčiau?” - “Gyvenčiau toliau”

2017-04-19 parašė Dominyka

Viena sunkiausių ir skaudžiausių, bet vertingiausių pamokų mano gyvenimo buvo tai, kad galiu gyventi be žmogaus, be kurio, maniau, kad gyventi neįmanoma.

Po visų tų “Ką aš be tavęs daryčiau” ir “Nežinau, už ką tavęs nusipelniau”, kurie tikrai buvo nuoširdūs ir jais šitaip tikėjau, vis tik slypėjo laikinumo skraistė. Maniau, kad tikrai tegalėčiau skandintis martinyje ir būčiau pats nelaimingiausias žmogus, nes viską projektavau į ta vieną žmogų. O tas žmogus buvo irgi realus, klystantis ir ydingas, kurio gyvenime viskas keitėsi ir vystėsi (gal ne taip kaip norėjosi man) ir galiausiai buvo pajausta, kad be manęs tas žmogus gali. O aš maniau, kad negaliu.

Sudaužytos širdys yra labai įdomus dalykas.
Apskritai, kai tau sudaužo širdį, visam pasauliui tai tik dar viena tūkstančius kartų apdainuota ir aprašyta banali klišė, o tau tai kaip atominė bomba nukritusi  ir sudraskiusi tave į gabalėlius.

Keistas ir tas jausmas, kai vidinis skausmas toks stiprus, kad riba tarp fizinio ir vidinio skausmo tampa labai slydi. Man taip skauda viduje, kad negaliu kvėpuoti ir pradeda mausti raumenis, plaučius, galvos smilkinius, skrandį…tiesiog kūnas reaguoja, įrodydamas, kad skausmas toks stiprus, kad jis neapsieina vien širdimi. Jis užima visą tavo kūną ir uzurbuoja visą esatį. Būni apsėstas skausmo tarsi demono, kuris kalba, jaučia ir daro nežmoniškus dalykus už tave.

Ir maniau, kad gyventi be to žmogaus neįmanoma. Tiesiog atrodo, kad nieko neliktų, atpjovus tokį didelį gabalą mano gyvenimo pyrago ir suvalgius. Nemaniau, kad įmanoma dar kada nors juoktis ar džiaugtis. Nemaniau, kad įmanoma pasitikėti ir jausti tą artimą intymų ryšį, kai tavęs klausosi, supranta ir vertina.
Nemaniau, kad be to žmogaus įmanoma.

Tiesiog visą gyvenimą statytas kortų namelis sugriūna. Nėra ko meluoti, kad tas procesas yra velniškai skausmingas, kupinas pykčio, sielvarto ir paliekantis randus, kurie lieka matomi kiekvienai įkylesnei akiai.
Bet…

Bet gyvenu.
Ir kažkaip viskas dėliojasi labai keistai, nes būna, kad juokiuosi. Einu miegoti, valgau pusryčius, skaitau knygas, susirašinėju, bučiuojuosi, geriu kavą ir keliauju po pasaulį, sutinku naujus žmones ar net įsimyliu.
Gyvenu. Ir gerai, ir blogai, ir visaip, bet gyvenu.
Tai nepanaikina praeities šešėlių, vis užplaukiančių prisiminimų ar ilgesio, bet jis man įrodo, kad ir aš esu daug dalykų. Net ir be to žmogaus, aš esu pilna, užpildyta ir pakankama. Kad mano solo yra pakankamai graži daina ir galiu muzikuoti ir be ilgaamžio partnerio ir vietoj unisono dainuoti viena.

Mes mylim žmones dėl to, kad jie yra nuostabūs, žinoma. Mums jie tokie atrodo.
Iš dalies. Bet iš tikro mylim juos labiausiai dėl to, kaip jie priverčia mus jaustis ir kokie mes patys esame jų draugijoje. Kokias savybes mumyse jie iššaukia, kokie mes tampame būdami kartu.
Gal net tikėjau, kad visi žavūs dalykai manyje buvo ne mano, o to žmogaus nuopelnas.
Bet…

Tai mano nuopelnas.
Esu dėkinga už suteiktas progas ir tinkamas terpes augti bei sirpinti vaisius. Bet tai mano darbas, mano vidinės revoliucijos, kuriose tas žmogus buvo tik konteksto detalė. Ir aš drąsi ar smagi ne  dėl to, kad kitas žmogus toks. Bet aš tiesiog esu tokia ir sugebu tokia būti ir be to žmogaus, jei išmokstu jaustis laisvai. Ir galiu daryti labai daug dalykų, kai man nelaiko rankos. Čia kaip mokytis dviračiu važiuoti - pradžioje taip baisu, prilaiko, kai mokaisi, o tada staiga apsisuki ir pamatai, kad jau kurį laiką važiuoji be prilaikymo, be pagalbos ir visą šį kelią jau įveikei pats.

Nereiškia, kad tai buvo išsvaistytas laikas ar kad nieko neišmokau ar negavau.
Esu dėkinga. Net ir šią skaudžią pamoką - kad ir be tokio artimo ir prisijaukinto žmogaus galiu būti pakankama ir visavertė. Kad manyje nieko netrūksta. Man nereikia antros pusės, nes esu pilna, visas 100 procentų.

Ir aš noriu juoktis, mylėti ir patirti artumą. Sėdėti ant stogų ir kalbėti apie gyvenimą.
Ir tikiu, kad dar atrasiu žmonių, kurių gal dar dabar nesutikau, su kuriais tai patirsiu.
Ir aš mokysiuos, judėsiu priekin, vertinsiu ir mylėsiu tuos žmones.
Bet ir be jų aš būsiu kažkas. Man nereiks sėdėti jų kontekstualume, kad įmatyčiau savyje bent kažką gero.

Tas žmogus išsinešė daug, bet neišsinešė manęs ir mano dalykų, mano  savybių, sielos trupinių ar lūpų.
Gal ir sudaužė širdį, bet šukės liko man. Ir iš tų šukių aš galiu kurti gražius vitražus. Aš turiu savo širdį ir tikiu, kad kada nors ji dar įsileis ir leis būti prisijaukinama. Nepaisant to, kad bus jau randuota ir patyrusi, kokia gali būti meilės kaina.

Nenorėjau be Tavęs.
Tikrai nenorėjau.
Bet galėjau.
Maniau, kad negaliu.
Bet…

Nesvarbu, gal ir nenoriu būti be Tavęs.
Bet užtat galiu.
ir būsiu.

Rodyk draugams

Drąsos vėjas suvėlė plaukus

2017-04-05 parašė Dominyka

Ir nesuvokiu, kada spėjo atsirasti šie žmonės.
Štai sėdim ir kalbam apie absoliučiai viską penkias valandas, kurios tiesiog praskrenda. Ir tada paskaitoje sėdim įraudę po alaus bokalų ir tiesiog visos dienos kažkokios tartum šventiškos.
Gal man liūdna, kad tiek daug laikinų žmonių ar kad jie keičiasi. Kiekvienais metais vis nutolimai ir suartėjimai su kitais. Naujos durys, nauji užraktai, akligatviai ir neragauti skoniai.
Negaliu atsipalaiduoti, nes kad ir kiek giliai benerčiau, vis atsiranda, kas nepažįstamo. Taip noriu, kuo daugiau prisisemti į delnus, kuo daugiau sugerti, sužinoti, išgirsti… Nes žinau, kad tai laikina. Ir su šiuo žmogumi, galimas daiktas, kitais metais jau tik prasilenksim ir tiek. Nors gal net nebus nieko atsitikę tarp mūsu. Kažkas tiesiog bus nutikę mums. Ir tai viskas.

Laužau ribas, kad net kartais pati suabejoju savo drąsos sveiku protu. Kai apima visiška panika ir net negaliu kvėpuoti ir atrodo, kad neįmanoma to išgyventi, vis tiek darau ir kažkaip išgyvenu. Tas komforto zonos plėtimas labai nepatogus ir sudėtingas procesas, kuris nėra lengvas ar klotas rožių žiedlapiais. Labai baisu, labai skauda, bloga ir viskas netelpa į savas vietas, bet vis tiek bandau, dedu detalę po detalės ir kažką kuriu. Negaliu patikėti, kad tiek daug galiu. Maniau, kad neįmanoma išdrįsti, kad pasiekti kai kuriuos dalykus tiesiog nelemta, bet tada vieną minutę pasirenki būti nutrūkgalviškai drąsus ir pasiryšti, o vėliau trauktis nebėra kur. Mokau save nebėgti nuo dalykų. Didelius sunkumus kapoti po gabaliuką ir lėtai bei kantriai vis tik įveikti.

Važiuoju į svetimus miestus su mažai pažįstamais žmonėmis. Su kitais prašalaičiais geriu kavą, juokiuosi ligi paryčių ir diskutuoju apie pasaulį, kuris mus supa…. Viskas mane labai gąsdina. Iš šono gali atrodyti, kad viskas vyksta  labai lengvai ir sklandžiai, bet užukulsiuose pasilieka nežmoniškas panikos kiekis ir drebulys, kuris kankina. Net migrena jau porą savaičių nepaleidžia. Ir vis tiek einu. Uždususi, susivėlusi ir išvargusi - nes tiesiog žinau, kad man reikia įrodyti sau, kad galiu nueiti. Net ir kai viskas taip netobulai ir supurvintai - vis tiek galiu gyventi ir imti dalykus, kurių man reikia.

Bandau pralaužti vidinius ledkalnius. Bandau nebeskandinti daugiau titanikų ir išmokti sau suteikti pirmąją pagalbą. Esu, kas esu. Manyje vyksta virsmai ir atrodo, kad kas akimirką keičiuosi. Mokausi su savo pykčiu, susižavėjimu, geismu ar nerimu gyventi ir sakyti “na ir kas?”. Tas “na ir?” yra toks galingas, kad gali viską pakeisti. Kartais tiesiog suvoki, kad “na ir kas?” ir pasidaro lengviau. Nežinau. Neturiu formulės, tik galybę bandymų eksperimentuoti ir gaminti kažkokius eliksyrus. Įveikiu baimę nusinuodyti ir geriu. Ir kartais apsvaigstu nuo galimybės, kad gal manyje atsivers durys, kurias užrakinau po devyniais užraktais, ir pagaliau mano vidus prasivedins….nes reikia. Naujo starto ir to stebuklingo “na ir kas?”.

Rodyk draugams

Liūdesio vienetas:kovingas kovas

2017-03-30 parašė Dominyka

Tiesiog beveik vidurnaktis ir beveik princesė tampa vėl paprasta mergaite, o karieta virsta moliūgu.
Šiaip einu tamsiom senamiesčio gatvėm namo. Visiškai viena ir verkiu kaip pakvaišus, nes man velniškai liūdna. Nors ant mano akių tupi varnos, ant vokų leidžiasi saulė, o visa išsikvėpinus brangiais kvepalais ir su šypsena ką tik sėdėjau būry žmonių ir sakiau, kad tiesiog laikas man jau trauktis.

Kažkas manyje užgauna jautrią gyslą. Gilios vienatvės, kuri eroziniu būdu manyje pragriaužė skrandyje skylę.
Ir sėdi būryje žmonių, žaidi stalo žaidimus, geri alų ir juokauji. Ir muzika, ir šviesos, juokas ir apkabinimai.
O kažkas staiga trūkteli ir supranti, kad, nepaisant visko, esi tame kambaryje visiškai viena. Nes niekam iš tikro nerūpėtų, jei būtum neatėjus. Ir kai baisiai nuliūsti, niekas nepastebi. Ir tai visiškai normalu.

Bet man taip trūksta vieno vienintelio žmogaus, kuris visada jaustų trūkumą, kai manęs nėra kambaryje. Kuris palydėtų namo ir išklausytų mano panikos atakas, kurios būna baisios. Aš tikrai labai stengiuosi pati sau būti tuo žmogumi. Imti save už rankos ir vesti, traukti iš gilaus šulinio ir padėti išgyventi.
Bet kartais pavargstu kovoti su vidiniais demonais ir mano mintys tampa rykštėmis, šlykščiais žodžiais mušančiomis mane ir stumiančios neapykantos sau link. Ir man reikia kitų akių, kad nepasiduočiau.
Ir jų nėra. Ir man dėl to labai liūdna.

Ir galvoju, kad tikiuosi per daug. Ir įsivaizdinu, kad nugalėsiu baimes, peržengsiu komforto zonas ir prasidės magiški dalykai. Bet kolkas aš tiesiog labai bijau, labai daug skaudinuosi ir einu iš proto, drebu ir klyksmą malšinu stipriais gėrimais. Ir visi mano pasiryžimai vis tiek neatneša to, ko tikiuosi. Gal ir neturi, nežinau. Gal jie atneša dalykus, esu tikra, kad dar kolkas jų tiesiog nesugebu pastebėti ir vertinti. Bet tai ne tas, ko norėjau ar ko tikėjausi. Tiesiog aš gaunu daug pamokų. Ir jos naudingos. Bet, po velnių, kartais taip noriu, kad kažkas liktų ir mane priverstų žybčioti ir šviesti, o ne tiesiog užsiklijuotų dar vienos pamokos etiketę…

Man liūdna ir baisu. Šiuo metu tame neįžvelgiu jokios poezijos ar romantikos. Tiesiog esu, visa prisipildžiusi juodųjų skylių, o geri dalykai dingsta manyje negrįžtamai tarsi bermudų trikampyje.

Gyvenimas nėra vienodas. Jei kiekvieną dieną matysime tamsą, mes prie jos priprasim ir tai bus viskas. Bet jei vieną dieną per metus, regėsime šviesą, mes jau žinosime, kad gali nebūti tamsu, ir tamsa slėgs, nes tiesiog jau suprasim, kad įmanoma jaustis kitaip.

Gal aš godi. Gyvenimo, jausmų, įspūdžių ir intymumo bei atvirumo.
Gal aš trokštu kažko, kad sprogtų ir galėčiau sakyti, kad tai buvo tai, kas pakeitė viską.
Gal noriu dėlioti vėl iš naujo - iki šio taško ir po jo. Nes šis etapas ilgokai tęsiasi. Per ilgai.

Ir čia rusiška ruletė - šaus, bet ar nušaus?
Bijau, bet kažkodėl savanoriškai leidžiu, kad į mano smilkinį taikytųsi šauti...

Rodyk draugams

Skaičiuoju gyvenimo pamokas.

2017-03-23 parašė Dominyka

Banali tiesa - ne viskas visada vyksta taip, kaip norisi.

Atrodo, kad svarbiausia drįsti. Na juk tikrai - trys sekundės drąsos ir galima viskas. Rizika. Rusiškos ruletės principas. Drąsos lietus ir stiprybė. Ir tai viską pakeis, išspręs ir sustiprins, padės įveikti.

Bet kartais gali sukaupti visas įmanomas jėgas, iki kraujuojančių krumplių trankyti sienas, kol jos subyrės, iki paskutinio prakaito lašo eiti link to, ko nori…ir vis tiek gali nepasisekti. Štai išmokysi save nusispjaut į drebančias kojas ir imsies to, ko manei, kad niekada imtis negalėsi. Bet net jei šoktum su guma iš aukščiausios pasaulio viršūnės - kartais TAS žmogus vis tiek tavęs nemylės. Tokia ta banali tiesa. kad turime dalykus dėl savęs, dėl to, kad jie mus keičia, lavina ir kartais net siutina. Kad negaliu sudėti bluosto, kad vis klausiu “o jei” ir kad nykstu kaip šešėlis tamsoje. Kad reikia perlipti barjerus nei jei už jų laukia akligatvis. Nes esmė pačiame griovime, o ne rezultate.

Žinoma, skauda. Kaip man skauda, kai atrodo, darau nežmonišką progresą ir kylu aukštyn, augu į tolį ir plečiuosi. Ir man nepasiseka. Nes išdrįsti nepakanka. Didelė dalis mūsų baimių ar fobijų yra nepagrįstos. Žmonės dažniausiai bijo to, kas niekada net nenutinka. Bet kažkuri dalis baimės turi savo stabilų pagrindą.
Kad tiesiog yra dalykų, kurie gąsdina. Ir kartais tie baubai realūs, su visomis akių rainelėmis ir šaltomis rankomis ar aštriais kvepalais.

Tiesiog lekiu iš saugumo ribos. Tiesiog lekiu nestabdydama ir labai bijodama.
Ir širstu iki mėlynumo, kad kartais to nepakanka.
Bet esmė, matyt, yra lekime, o ne tame, ką norėčiau juo pasiekti.

Kartais svarbu suvokti, kad prasmė yra ne tame, kad eisi ten ir tikrai neapsinuoginsi.
Bet kad galbūt eisi, apsinuoginsi ir net apsinuoginusi galėsi ten išbūti ir tai išgyvent,i ir gyvenimas tęsis.

Skaičiuoju gyvenimo pamokas. Tik dalį jų pastebiu.

Parą praliedžiu autobuse, skaudančiu sprandu mąstau apie savo silpnumą. Na ir kas, kad va šitaip. Vienų akimis esu stipri, kitų gležna kaip sudžiuvęs klevo lapas iš praėjusio rudens.
Nežinau, kas teisingiausia, bet tiesiog yra dalykų, kurių nepalietus pirštais, negaliu užmigti.
Ir kartais paliečiu ir įsipjaunu. Na ir žaizdoti mano smiliai. Ir skauda. Bet…

Aš tiesiog noriu suvokti, kad prasminga daryti ,net jei krenti. Net jei ritiesi žemyn. Net jei užsidarai tualeto kabinoje ir raudi sau į delnus, o tada išeini ir vėl kalbi apie orą ar menkai pažįstamus žmones. Nežinau. Daug pasimetimo. Bijau užkrauti sau per daug. Kad nepersivalgyčiau rizikos, drąsos sūrimo ir neapsinuodyčiau taip, kad po to ilgai negalėčiau net į burną paimti… Bet neturio valios atsisakyti drąsos ir bandymų gardumynų.

Atleiskit, bet nesu saikinga.

Rodyk draugams

Kiek daug Tavęs manoj vienutėj

2017-03-19 parašė Dominyka

Ir grįžtu į vietas, kur tiek spėjom pagaminti prisiminimų. Tarsi aitvarus - karpėm, spalvojom, rišom ir leidom į orą, kaip vaikai krykštavom ir buvo gražu, nors ir paprasta. Ir dabar šitas miestas man pripildytas Tavo vardo, veido ir kvapo. Ir galvoju, ar kai matai šias vietas, ar jautiesi bent panašiai. Ar Tau sukelia šypseną lytėtos vietovės, bučiniai ir rūsiai, kur jaukiai sėdėdavom.

Kažkaip keista, kad ilgiesi dalykų, kuriuos kūrėt drauge, bet ilgiesi tik vienas. Nes kitas žmogus to nemato ir neprisipildo jo vidus rozmarinų aromato, kai išgirsta manąjį vardą. Juokinga, kad įmanoma tokiuose jausmuose plaukiot po vieną. Juk būta kartu, būtų susiliejimų ir potepių vienas ant kito. Bet tik man tie paveikslai paleidžia elektros srovę po kūną, o kitam nesukelia nė menko jausmelio. Negi įmanoma jausti po vieną, patyrus lyg ir tą patį?

Nežinau, ką galvoju, ko noriu ar tikiuosi. Man liūdna nesvietiškai, kai sakau numetus visas kaukes ir sukaupus visą savo gėdingą nuogą drąsą, ir manęs vis tiek neišgirsta. Atrodo, kad neverta kalbėtis, kai vis tiek žodžiai nepasiekia ir užstringa kažkur kely.

Tarp paskaitų geriam stiprų alų ir kalbamės. Tos mano tylos, tikiuosi, kad jos daug pasako, nes žodžiais man nesigauna ničnieko išgauti. Klausausi istorijų, vyriškų bandymų mandagiai pasirinkti frazes ar praleist pro duris. Man keista, kad visuose santykiuose aš jaučiu sienas, Kažkokį jausmą, kad negaliu šitam žmogui savęs atiduoti, nes tiesiog jis to nenori. Kažkas keisto, momentinio…Šitiek daug laikinų žmonių mano gyvenime. Vis įsimyliu juos ir vaikštau visa sopanti Kaip pasimokyt, kad tik man vienai nenusibosta būti kartu?

Nenoriu skambėti liūdnai, bet taip tiesiog yra. kai nusiviliu savimi ir mano baimė tampa didesnė už viską. Ir bjauriuosi, stebėdama save. Nebenoriu, kad į mane žiūrėtų. Ničnieko akys. Aš pavargau būti viena. Gal tai ženklas, kad būtent to man ir reikia išmokti?

Atleisk, kad esu tokia išsibarščiusi. Pertvinkusi sarkazmu ir nekokybiškais dažais.
Pilna kontradikcijų, kai ryškinu save iki begalybės, o labiausiai trokštu būt nematoma.
Gal savyje kažkur labiausiai noriu, kad pamatytų tie, vieninteliai, o visi kiti perskrietų per mane kiaurai kaip per šmėklą?

Šitaip man būnasi silpnumo akimirkomis. Vidury nakties, sėdint autobuse, skrodžiant svetimą miestą. Kažkas artimai tolimo. Tolimai artimo. Kai nėra vietos net kojų sudėt, nors kažkur tvyro visiška tuštumą, kurioje dar daug sutalptinčiau.

Ir gal nereikia man to pažado, kad neišeis. Tiesiog, kad visa siela, išeit nenorėtų..

Rodyk draugams