BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ačiū, gyvenu gerai.

Vis galvoju, ką atsakyčiau, jei staiga manęs paklaustum, kaip gyvenu.

Man sekasi gerai.
Žinai, gyvenu daug oro uostuose ir stotyse. Miegu nenormaliu laiku ir valgau daug šaldyto maisto. Dažnai būnu toli ir savo pabėgimais grindžiu kelią kažkam, kas kažkada turės įvykti. Tempiu laiką, kol pasibaigs šie metai, semestras, universitetas. Visada mes juk laukdavom kažko grandiozinio. Ir galbūt tai artėja. Tai keliauju kuo toliau ir gaudau saulės zuikučius vėjyje, apsimesdama, kad dalykai, vykstantys čia ir dabar, neegzistuoja.

Nenoriu daug pasakoti apie visus savo nuopuolius, kai viskas krito iš rankų ir aš nesuvokiau, kaip šitiek dalykų taip staigiai gali nutikti vienam žmogui. Išvažiavau. Bandžiau įsimylėti. Taip mėgėjiškai ir nebrandžiai. Bet buvo smagu. Su visais bučiniais ir trumpais susitikimais. Su visu tuo irzuliu, kad neparašo tas, kurio žinutės lauki. Žudžiau vienatvę tokiu šurmuliu ir trumpam išgerti sustojusiais pakeleiviais. Nežinau, ar jie dar mane pamena. Nesu tikra, kiek iš viso žmonės apie mane galvoja. Kartais taip noriu palikti žymes kitų gyvenimuose, kad persistengiu. Ir net nežinau, ar jie prisimena, kai nuskamba ta daina, kurios klausėmės, ar kai rūko mėtines cigaretes. Na žinai, kai pasaulis pademonstruoja nostalgijos apimtas rankas. Žaidžiau su visom tom pažintim ir juoku. Glostomais plaukais ir svetimais miestais. Okupavau save nuovargiu ir kažkuo neeiliniu, kad nereikėtų vaikščioti savo gatvėmis, aplaistytomis nusivylimais. Norėjau naujų pradžiu, kai joms dar nebuvo atėjęs laikas. Pykdžiau žmones. Iš tiesų, išmokau pykti ir susitaikyti, kad pyksta ant manęs. Čia tokia minimali sielos revoliucija, kai pavargau varžytis ir išdrįsau žengti žingsnį priešinga kryptimi nei rodo visos ryškios rodyklės.

Gyvenu gerai. Nors visko būna.
Žinai, kai kurie žmonės tik pagilina vienatvę. Ir reikia gerti absenta, leisti muziką kuo garsiau ir linksėti galvą intensyviai, kad prisimintum, jog dabar turėtum nesijausti viena. Net kai apkabina, kažkaip nesijaučia, kad kūnas leistųsi apkabinamas. Bet tikrai mokausi. Na žinai, mokausi būti su skirtingais žmonėmis, skirtingai kreipti žvilgsnį, pasakoti, kas esu. Nors dar neapsisprendžiau. Gal ir nebesitikiu daug. Na žinau, kad nepasiliks. Kad neisim arbatos, kad neklaus, ką sapnuoju. Nebesitikiu ir tiesiog mandagiai atsisveikinu, kai jie išeina. Ai žinai, etapai su etapinais žmonėm. Linkiu jiems sėkmės. Gal kažkur širdyje tikiuosi, kad nustebins ir liks. Kad kabinsim vanilinius ledus šaukštais trečią valandą nakties ir svajosim apie ateitį, kurioje matome vienas kitą. Bet žinai, aš visada nepavargdavau svajoti. Bet nebesistebiu, kai kiekvienas žmogus netampa norų išsipildymu ir fejerverkais nuskaidrintu dangumi. Nenoriu kažko įsileisti taip giliai, kaip buvo su Tavim. Nes žinai. Nėra vietos tiek manyje tuštumai. Gal aš kaip vaikas, prisilietęs prie liepsnos ir nudegęs. Dabar atsargiau žaidžiu su degtukais.

Kas dar naujesnio?
Nelabai rūpinuosi savo ateitim. Nelabai vaikštau į paskaitas, nelabai sportuoju, nelabai taupau ir nelabai pateisinu visų viltis. Turiu dvi kates, kurioms liūdnomis naktimis papasakoju savo baimes. Kažkaip nebenoriu investuoti į dalykus, kurie manęs nepriverčia šypsotis. Išlepau. Iš tikrųjų, labai klausausi savęs, pildau savo norus ir drąsiai sakau, kaip jaučiuosi. Tai va, neatsakingai gyvenu. Nekaupiu pensijos, iš anksto nedarau namų darbų. Bet gal čia ir nieko naujo. Tik šiaip, leidžiu sau įsėst ne į tą traukinį ir važiuoti tolyn. Niekada taip negalėtum, žinau. Bet žinau, kad pasakytum, jog elgiuosi teisingai. Juk kiekvienas turi teisę būti laimingas.

Gyvenu gerai.
Truputį baisu tik tai, kad kai kažkas vis nutinka, pirmas refleksas būna papasakoti Tau. Todėl net nemalonu, kai nutinka kažkas gero. Žinai, kas iš to, jei gražiausią saulėlydį stebėsiu viena. Kažkaip, kai negaliu dalintis, negaliu ir džiaugtis. Juk žinai, aš tokia, kuri myli garsiai ir beprotiškai. Tai va, dabar spengiu labai tyliai. Kaip bitė kopinėju medų ligi saldaus numirimo. Mokausi su ta tyla. Tikrai stengiuosi ją pamėgti, prisijaukinti. Truputį baisu, kad viskas krenta iš rankų ir byra į šipulius, kurių, manyčiau, jau nebeišeis suklijuoti. ir truputį baisu, kad vis tiek gyvenu gerai. Na tiesiog, stebiu griūvantį pasaulį ir tiesiog įsivaizduoju, kad mane laiko už rankos. Ir kažkaip ramiau pasidaro.

Gyvenu gerai.
Bent retkarčiais.
Ypač tada, kai pabudus nepamenu, ką sapnavau.

Patiko (11)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą