BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ateik, užkalbėk mane

Viskas lyg ir gerai, bet tada ateina šitokios naktys. Ilgesys begalinis ir smaugianti vienatvė, užimti plaučiai ir labai liūdnos melodijos galvoje. Negaliu miegoti, nes fiziškai, rodos, jaučiu, kokia nereikalinga esu tiems, kurių draugijos šitaip trokštu.

Mane šokiruodavo žodžiai “tai juk į gerą”. Nes na  tikrai, esam verti žmonių, kurie mums galėtų atsakyti tokiu pat rūpesčiu ir jautrumu. Aš suprantu, kad galbūt nusipelniau kažko geresnio, šviesesnio ir mažiau nuviliančio. Bet, kai mano širdis suskaldyta į tūkstantį gabalėlių ir aš nebegaliu net įkvėpti - kaip  įmanoma patikėti, kad visa tai į gerą?

Dabar sėdžiu kaip kvailė ir naiviai vis tikiuosi sulaukti žinutės. Na žinai, kad buvo kažkokios priežastys, gyvenimo potvyniai, audros, cunamiai ar stigo drąsos.
Bet kokia naivi bebūčiau, puikiai spėjau išmokti, kad ne visi pažadai išpildomi. Ne visi saldūs žodžiai virsta realiu desertu. Ir kad reikia susitaikyti, kai tavęs nenori. Nesi pagrindinis veikėjas kiekvieno sutiktojo gyvenime. Na ir kas? Gal pasvajosiu apie tas akis šiek tiek ir praeis. Kiek daug gi tų praeinančių gyvenime. Bėda, kad gal net per daug…

Kiek daug teatro. Scenos, užkulisiai, grimas, aplodismentai ir plieninė kritika…kažką bandau sudėliot į žodžius. Važiuoju kažkieno mašinose ir kažkas klausia, kuo gyvenu. Ir aš nežinau. Laukimu? Greičiausiai iš tiesų keliu visus tostus už laukimą. Už sugebėjimą laukimo procese skinti gėles ir pinti vainikus. Gal ne tobulus, įsiveliančius į plaukus ir vystančius. Bet vainikus. Ką daryti su vainikais žiemą? Nieko. Kaip ir su viskuo kitu, kas ateina ne laiku. Tai aš greičiausiai pas kažką užėjau ne laiku. Ir kaip norėčiau savęs nekaltinti už tai, kad nepadariau kažko, kas priverstų norėt, kad pasilikčiau… mokausi taikstytis su gyvenimu, kuriame viskas išsipildo šiek tiek kitaip nei norėčiau. Sako, kad dižiausios dovanos būna įpakuotos kitaip nei tikiesi. Bandau nebesitikėt.

Kartais mes pasenstam su žmonėmis.
O kartais pasenstam su prisiminimais apie juos.

Gaunu daug laiškų iš praeities. Juose pasakoju, kur esu ir kaip didžiuojuosi, kad likau. Suvokiu, kiek pasikeitė. Bučiuoji kitus, kitus laikai už rankos, su kitais geri arbata, būna, kad užmiegi prie kitų. Tik pabundi su panašiomis mintimis vidury nakties. Ir truputėlį taip pat liūdna. Na bet žinai, kažkas jau kitaip. Kitokia drąsa, kitokie sakiniai ir kitokie įsivaizdavimai. Po mažą gabalėlį bandau pažinti save. Niekada negalvojau, kad išties manyje esti tiek daug nepažinaus. Bet vis pamatau naujas savo puses, išbandau naujus vaidmenis, naujai patiriu tuos pačius dalykus. Kažkas kinta ir antrą kartą jau įlipu ne į tą pačią upę, kad ir toje pačioje vietoje.

Tiesiog tik laikui bėgant supranti, kad esmė nėra tai, kad tave laiko už rankos.
Svarbu tik tai, kas laiko už rankos. Kad ir kaip norėčiau jaustis kitaip.

Atsisveikinti atrodo lengva tol, kol to daryti netenka.
Viduryje dienos grįžtu namo ir iki vidurnakčio nenusivalau makiažo. Nes na gal šiandien dar kažkas nutiks, kam man prireiks lūpų raudonio. Bet niekad nenutinka. Tik laukimas, kuris galiausiai suformuoja įpročius. Lauki jau to nepastebėdamas. Stovi amžinoje eilėje, net pamiršti, ko belaukdamas. Ir būna kartais nustebi, nes kažkas ateina. Būna pakalbina, pakviečia arbatos, kartu klausot muzikos ir dalinatės savo beprotiškais pasauliais. Ir tada tai baigiasi. Ir jiems, atrodo, viskas kažkaip lengva. O aš grįžtu į laukimą.
Nežinau, ar tai blogiausias, ar geriausias dalykas, bet žmonės išeina palikdami daug daugiau nei išsineša. Ir aš turtinga akimirkų, aš persipildžius nostalgijos ir persmelkta saldymedžio smilkalų. Ką veiksiu, kol ateisi? Tavęs lauksiu. Stumsiu laiką, žiūrėsiu filmus, apie kuriuos galėsiu Tau papasakoti. Išragausiu visas vynų rūšis, kad pasakyčiau kuri mano mėgstamiausia. Aplankysiu daugybę šalių, sunešiosiu ne vieną porą batų, išklausysiu daug paskaitų ir truputėlį džiaugsiuos, truputėlį liūdėsiu. Kartais užsimiršiu, kad laukiu. Bet lauksiu. Net pati nesąmoningai visą laiką atiduosiu laukimui.

Aš vis dar myliu žmones, kuriuos mylėjau. Net jei ir pereinu gatvę, kad su jais nesusidurčiau.

Patiko (5)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą