BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Be savęs man eitųsi visai neblogai.

Last night I dreamt,
That somebody loved me.
No hope no harm
Just another false alarm.

(The Smiths)

Ir štai, sėdžiu čia, visa pasipuošusi, pavasarine trumpa suknute, ilgomis blakstienomis, krentančiomis ant kaktos sruogomis, kurias braukiu už ausies ir drėgnomis violetinėmis lūpomis. Sėdžiu čia, gerdama tekilos kokteilį ir jaučiuosi taip sumautai, kad norisi klykti.

Aplink viskas ūžia, visi kalbasi, baksteli į petį, tu šypteli.
Kažką tau pasakoja, kažką tarpusavyje šnekasi, kažkas bučiuojasi, kažkas nenustodamas juokiasi.
Tiesiog esi apsupta to vykstančio gyvenimo, kuris visa įmanoma jaunyste ir klegesiu turėtų įpūsti ugnies ir į tavo židinį. Ir sakai sau, kad geriau reikia eiti, nes taip vyksta gyvenimai, taip gimsta prisiminimai ir negali nuolat bėgti ir dangstytis po žodžiu “nenoriu”.

Bet sėdžiu čia ant aukštos taburetės ir apžiūrinėju lubas, tada grindis ir paveikslus.
Lyg ir žmonės būtų savi. Lyg ir jiems rūpi. Lyg ir nieko blogo, nemalonaus ar keliančio baimę.
Bet kartais ta bjauri kerštinga vienatvė taip smogia į paširdžius, kad nebežinau, kaip kvėpuoti.

Akimis persimeti su tuo, su kuriuo norėtum dabar pabėgti ir būti dviese kokiam tamsiam kambary ir tiesiog klausyt tyliai šitos muzikos, kuri taip labai abiems patinka.Nors, manau, kad joje girdime skirtingus dalykus.
Bet jis atėjo čia ir jam taip gera, ir jis kalbina visas, ir apkabina, ir visiškai gyvas jaučiasi šiame sukūryje.
Ir galvoju, kas, po galais, aš esu, ir ko aš noriu.
Nesijausti viena?
Tai labai abstraktu. Nes mane supo ir supa žmonės ir spalvos, pasakojimai ir išpažintys, aš negaliu skųstis, bet, po velnių, jaustis tokiai vienai nuolatos kartais pasidaro per daug.

Ir juokiasi visi, o tavo akyse kaupiasi ašaros.
Ir nesugebi nei pakelti savęs ir išeiti, nei išjungti to baisaus jausmo krūtinėj, nei kažką su juo daryti.
Ir niekas nemato. Nei kaip labai stengeisi, nei kaip rankos dreba, laikančios taurę, nei kaip mažai kalbi, nei kad ašaroja tos mėlynos akys…
Normalu. Kas gi kaltas. Blizgučiais nusagstyti mano vokai ir aš tegaliu klausti savęs, kodėl darai tai, ką darau.
Man baisu. Man baisu, kad taip bus visada.
Nes tai jau tęsiasi tiek daug metų, kad tas viltingas pokyčio laukimas jau nebetampa toks pripildytas tikėjimo, veikiau nusivylimo.

Man liūdna, nes niekada nebūsiu ta. Nors net pati nesu tikra, kas toji ta, kuria taip noriu būti.
Nebūsiu tokia. Ir nedainuosiu lopšinių, ir neglostysiu plaukų, ir nejausiu, kad nustoja egzistuoti laikas, nes man viskas susilies ir sustos į patį gražiausią peizažą, kurį lūpomis bandysiu įsiminti.
Tiesiog man apmaudu ir šitoks šleikštulys galvoj.

Labai labai viena ir išsigandus.
Bet ne Tokio atsakymo jie tikisi, kai po ilgo nesimatymo paklausia, kaip laikaisi.
Tai atsakai “po truputį” ar net numeti tą nuvalkiotą “gerai”. Ir tai viskas.
Toliau skęsti savo vienatvėj ir prisidegi dar vieną cigaretę…

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą