BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Branda, laisvė ir žodis “ne”

Psichologai sako, kad žmogus brandus, kai jį sužeidžia, o jis vietoj to, kad baisingai pyktų ar durtų atgal, bando suprasti to priežastis ir motyvus.
Tokią brandą aš nešiojuosi ant savo pečių jau ilgą laiką.
Nenoriu nei tuo pasigirti, nei radikaliai teigti, kad šita sąvybė labai bloga.
Bet per ją gyvenime patyriau labai įvairių dalykų.

Beprotiškai džiaugiuosi tuo, kad paliečiau nepritapėlių širdis. Pastebėdama giliai užslėptą jautrumą bei gerumą, aš kaip laukinius žvėris jaukinausi žmones, kurių kiti nemėgo. Man apkandžiojo rankas, išrėkė daug šiurkščių žodžių ir bandė ribas. Nebuvo lengva, bet aš jais tikėjau. Ir galiausiai sulaukdavau tokios šilumos, kurios negalėtum gauti iš pačių mieliausių žmogystų. Jie nebuvo pakankamai mylimi, nemokėjo priimti švelnumo. Ir kai aš juos apkabindavau net tada, kai jie bandė mane stumti šalin…jie nesuprato, kas vyksta. Iš tiesų, kai gyvenimas į nugarą vis bado peiliais, kai kažkas ištiesia tau gėlių puokštę - nežinai, kas vyksta ir kaip reaguoti. Nežinau, per drąsu būtų sakyti, kad tai apverčiau žmonių gyvenimus, kad tai padariau kažkokį kertinį dalyką, perlaužiau ledo luitus…Nežinau, tikiu, kad per tokias draugystes abi pusės labai daug išmoko ir gavo. Aš labai dėkinga už tokias patirtis savo gyvenime. Ir ar tai būtų karma ar tiesiog atsitiktinumų virtinė, bet man buvo atlyginta už kantrybę ir pasiryžimą nepasiduoti, kai tampa su žmogumi sunku ar nepatogu.

Nėra, ko gėdytis ar slėpti. Mokykloje patirdavau patyčias. Kartais net tikrai žiaurias. Ir ,žinoma, kokiais principais besivadovaučiau, praleidau ne vieną naktį liedama ašaras ir man tikrai labai skaudėjo. Manau, kad tai labai paveikė mano pasitikėjimą savimi ir mano sugebėjimą savęs nebijoti. Jei ne tie žmonės dabar būčiau kitokia. Ir blogesnė, ir geresnė. Nes nepasant to, kad savo kailiu jaučiu, kiek regreso ir kančios man tai suteikė, bandau įžvelgti ir kitą medalio pusę. Gal tą vadinamą brandą ir išsikovojau per tokias patirtis. Bent dalinai. Visada ieškodovau paaiškinimų, kodėl užkliūnu niekam nekenkdama. Ir aš gilindavausi į tų žmonių vidų, jų gyvenimus, tiek kiek buvo įmanoma prie jų prisiliesti. Ir aš suprasdavau, kad visa tai kyla iš didelio purvo tų pačių žmonių viduje. Leisdavau sau būti atpirkimo ožiu ir jiems lieti pyktį, nes žinojau, kad ne aš esu jo kaltininkė.

Visada pateisindavau blogą elgesį, piktus žodžius. Bandydavau suprasti, įsigilinti, išklausyti, leisti žmogui ant manęs išpilti susikaupusį pyktį, nes maniau, kad tai jiems padės, kad jiems tai reikalinga.
Mane iškeisdavo į mokslus ar populiaresnę kompaniją vakarui - aiškindavau sau, kad dėl to, jog tas žmogus toks nesaugus, kad jam reikia pripažinimo, patvirtinimo iš aplinkos, kad yra pakankamas.
Gyvenau tokiame rate, kai net būdama ankstyva paauglė, neleisdavau sau pykti, sakyti, kad nepatinka.
Tikėjau žmonių gerumu, slypinčiu viduje, ir norėjau jiems parodyti, kad jie nusipelnė švelnumo net tada, kai pasaulis jo neduoda.

Bet kažkada ,pati to nepastebėdama, priėjau kertinį tašką, kai likau visiškai viena ir su stipriais neigiamais jausmais, kurie mane skandino, smaugė ir tiesiog naikino.
Likau viena su visu užspaustu pykčiu, nuoskaudom ir siaubinga neapykanta sau, kuri išaugo į destrukciją.
Ir net toje būsenoje aš tęsiau misonierišką veiklą, nors buvau tokia jautri ir pažeidžiama, kad net tas mano pateisintas elgesys žeidė kaip ašmenys. Bėda, kad neleisdama pykti ant kitų, aš visą skausmą nukreipiau į save. Kankinau savo kūną, kaip įmanoma labiau dangščiau savo asmenybę, nes man ji atrodė bloga. Norėjau išnykti, pradingti ir patikėjau, kad aš nusipleniau visos tos neapykantos.

Dabar aš vis dar kovoju su vidiniais demonais, kurių turiu per akis. Ir jie šneka siaubingus dalykus, jie žiaurūs ir šalti tarsi ledo luitai. Man prireikė labai gilių duobių, kad pradėčiau kapanotis. Ar net suvokti, kad man to reikia. Vis dar esu procese, kai mokausi pykti. Kai pasakau - man skaudu, kad taip pasielgei. Aš ant tavęs pykstu. Vis dar mokausi susitaikyti su tuo, kad kai kurie žmonės tavęs nemėgs ar net nekęs, nors nebūsi tiesiogiai jų įskaudinus. Ar kad žmonės gali tave palikti ir tai nebus tavo kaltė.

Aš turių dar milijoną skylių, kurias manyje reikia užlopyti. Ir aš, nelabai mokėdama siūti, vis tiek kreivai ir šleivai bandau tai daryti. Ir mano sielos revoliucijos  vyksta palaipsniui. Pirmiausiai susitaikant su savo kūnu -  apsirėdžius ryškia suknele ar maudymosi kostiumėliu. Vis mokausi nekreipti dėmesio, ką galvoja man nereikšmingi žmonės. Ir net tokie minimalūs dalykai kaip plaukų nusidažymas žaliai ar mėlynų akių šešėlių nešiojimas man buvo svarbūs šiame procese. Dalykai, kuriuos dariau dėl savęs. Nes noriu. Nes šiandien taip jaučiuosi.

Kartais sulaukiu paniekos ar kritikos, kad per daug atvirauju. Kad visus šitus dalykus turėčiau palikti intymiai erdvei. Kad nereikia dalintis dalykais ir viešinti savo gyvenimo. Ir aš sutinku, kad privati bei saugi erdvė mums labai reikalinga ir aš ją turiu, ten likę dar begalė dalykų. Kai kurių dalykų net dar nesugebėjau pripažinti sau.
Bet mano augimo ir gijimo procesui visi nepopuliarūs pasirinkimai, garsus kalbėjimas apie dalykus, kuriais tikiu yra turintis labai didelį emocinį svorį. Man atrodo, kad yra svarbu apie tai kalbėti. Gal esu pernelyg naivi, manydama, kad galiu kažką savo žodžiais įkvėpti ar pakeisti. Aš nesitikiu nieko. Vien paleidžiant tokius dalykus erdvėn, o ne laikant stalčiui, jaučiu, kad tampu laisvesnė.

Tai ilgas ir sunkus kelias. Kiekvienas turime klysti ir iš tų klaidų mokytis. Ir net mokymosi procese dažnai vėl klysti. Tai gyvenimas. Ir man labai svarbu jaustis laisvai. Šito kelio dar ieškau. Bet atrodydama taip, kaip noriu, kalbėdama tai, ką jaučiu, besidalindama idėjomis, kurios man reikšmingos…aš grindžiu sau tą kelią.

Nežinau, ar esu brandus žmogus. Manau, kad kaip ir kiekvienas, turiu brandžių sąvybių ir visai nebrandžių. Kurios viršesnės aš nežinau. Jos neišmatuojamos, kintančios ir nuolat kovojančios tarpusavyje.
Aš džiaugiuosi, kad turiu savo jautrumą ir sąvybę tikėti žmonėmis, likti šalia, net kai jie rodo nąsrus. Džiaugiuosi, kad turi poreikį į dalykus gilintis, analizuoti ir liesti sielos šerdis plikomis rankomis.
Nepaisant to, kad nudegu, apsiplykau ir susižeidžiu, aš dėl to džiaugiuosi.
Mokausi su šia sąvybe gyventi ir palaikyti bent minimalią harmoniją, kad kitų atvaizdų sureikšminime neprarasčiau savojo. Mokausi atrasti kelią, kuris man leistų nesušiurkštėti, bet ir pajausti, kada laikas pasakyti “ne”. Ir kaip nepersistengti ir nesužeisti kito.

Visi mes, būdami tokie patys mirtingieji, nuolat klystame, per durną galvą susižalojame, susiduriame su neteisybe, pykstame ant savęs, ant kitų, ant pasaulio, sutinkame blogus žmones, susipainiojame gyvenimo vingiuose ir keičiamės. Tad ir čia -  tik šiandienos laiptelis, kuris yra tik vienas iš dėmenų ilgos kelionės, kurioje lauks ir kopimas aukštyn ir lipimas žemyn. O tą laikinumą įkalinu žodžiuose, nes man tai atrodo pakankamai svarbu. Per daug dalykų prasilenkia pro mus nepastebėti…

Patiko (5)

Rodyk draugams

komentarai (3) | “Branda, laisvė ir žodis “ne””

  1.   Arnas rašo:

    Kiekvieno žmogaus atvirumo lygis skiriasi. Gyveni, kaupi patirtį ir pradedi orientuotis, kur, kada ir kiek atsiverti, kad nebūtų skaudžių pasekmių. Vertinu tavo pasidalinimą mintimis, įdomu skaityti, rasti kažką panašaus į savo patirtis ir pasaulėžiūrą. Ačiū!

  2.   Lukas rašo:

    Tai buvo pirmas perskaitytas tavo įrašas.. Sužavėjo.. Mažai tokių žmonių, kurie pasilieka su tais, kurie juos skaudina ir žeidžia.. pats nesu iš tokių, bet tavo įrašas labai prasmingas.. būsiu užmetęs akį ir toliau, sudomino..

  3.   Dominyka rašo:

    Lukai, Arnai, ačiū Jums labai labai :)

Rašyk komentarą