BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Disonansas

“Nenoriu apie tai kalbėti”, - sakau ir geidžiu, kad neišeitum. Kad nepaliktum manęs vienos su šiomis mintimis, prisiminimų atraižom ir baime. Aš noriu kalbėti, kad tik Tu žinotum. Aš noriu labai parodyti Tau savo pūliuojančias žaizdas ir išklykti viską, kas manyje dedasi. Nes kartais, manau, esu išprotėjusi. Pametu betkokį sugebėjimą racionaliai mąstyti. Ir kad ir kokia žodžių žongliruotoja Tavo akyse būčiau, aš nerandu būdo Tau pasakyti, kas vyksta.

“Ne, viskas gerai”, - kartoju tą moterišką banalų melą, tarsi jis kažką keistų. Noriu, kad pasakytum, jog negerai ir pribėgtum prie manęs ir kad ir kiek Tave stumčiau - neišeitum. Kad bandyčiau ribas, žiūrėčiau, kokia žemai galiu būti kritusi, kad dar nepabijotum likti šalia.

Bet Tu manęs klausai ir išeini. Tu negavęs mano atsakymų, dedi tašką ir palieki mane. Nes aš to prašiau.
“Noriu pabūti viena”, - o kad žinotum, kaip noriu skęsti šitoje vienatvėje su Tavimi. Bet negaliu to ištarti. Mane vimdo net nuo minties, kad tokie žodžiai galėtų išsprūsti man iš gerklės.

Tu klausaisi, ką kalbu ir darai tai, ko prašau. O aš širstu ant Tavęs, kad nesupranti, ko man reikia. Kad nematai tarp žodžių paliktų tarpų, kuriuose slepiasi maldavimai daryti priešingai. Kaip banalu. Moteriškas sakymas “taip”, sakant “ne”. Nesuklysk, mano “ne” yra teisingas. Aš noriu būti viena. Ir aš nenoriu apie tai kalbėti. Ir taip, viskas gerai.

Bet man reikia, kad sakytum, kad visai nesvarbu, ko aš noriu. Kad apkabintum, glostytum plaukus ir sakytum, kad  galiu būti tarsi viena su tavimi. Noriu, kad leistum man verkti ir trumpam pasiduoti, nors Tu tai ir matai.
Noriu, kad sakytum, kad Tau nebaisu ir kad žinai, kad gali tai pakelti. Ir supranti, kaip svarbu man būtų, jei tai pakeltum.

Norėčiau kalbėti aiškiai. Suskirstyti, kas gerai, kas blogai. Ko aš noriu, o ko ne. Norėčiau labai aiškiai išartikuliuoti Tau, ką jaučiu. Bet negaliu. Nes niekas nėra pakankama. Aš nenoriu prašyti, kad mane bučiuotum ir tada jausti, kad bučiuoji. Aš noriu stumti Tave šalin ir jausti, kad nepaisant visko, mane bučiuoji.

Atleisk, kad tai skamba beprotiškai. Atleisk, kad negaliu logiškai paaiškinti, kodėl. Gal tai dar vienas mano bandymų sužinoti, kur ribos. Kad esu tokia svarbi, kad Tu žinai, ko man reikia, nepaisant, ką aš kalbu. Nes žinai, kad noriu, jog atstumiamas pasaulis dėl manęs kovotų. Nes dabar atrodo, kad niekam nesvarbu. Kaip pasakysi, taip ir bus. Bet juk Tau skauda išeiti. Jei myli, tai skauda. Ir Tu turi kovoti, kad skaudėtų mažiau. Mums abiems.

Atleisk. Negaliu Tau paaiškinti, argumentuoti ir pasakyti, kodėl. Negaliu pažadėti, kad daugiau taip nebus.
Bet nors aš nenoriu apie tai kalbėti, man to reikia. Nes kitaip užspringsiu šiais žodžiais ir nebegalėsiu kvėpuoti.

Atleisk, man reikia, kad manęs neklausytum. Šį kartą.

Patiko (3)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Disonansas”

  1.   svečias rašo:

    Šiek tiek klaidų yra, manau, per skubėjimą :)

  2.   Dominyka rašo:

    Dėkui labai už pastabą. Dabar paskaičiau ir pati pastebėjau. Naktį rašiau ir viskas greit liejosi, o antrą kart neskaičiau, nes būčiau viską ištrynus. Dabar lyg pataisiau, bent ką pastebėjau. Atsiprašau, tikrai per skubėjimą. :)

Rašyk komentarą