BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

I only want to write. And there’s no college for that except life.

Pastaruoju metu esu labai drąsi. Išmatavus savo asmeniniais matavimo vienetais. Paradoksalu, bet visą laiką drebu iš baimės. Tik dabar kažkaip susitaikau su jos buvimu. Na, kad normalu bijoti. Bandau suvokti, kad ribas iš tiesų daug kur nusibrėžiame patys. Kad įmanoma padaryti dalykus, kurie seniau atrodė tokie nerealūs ir tolimi. Iš tikrųjų šiais metais buvo net daugiau nei įprasta sukrėtimų, netekčių ir skaudžių pralaimėjimų. Ir buvo šimtas viena raudojimo naktis. Ir buvo begalybė pykčio, ir gailesčio, ir nusivylimo. Bet ,taipogi, šiais metais iš tikro išpildžiau daug savo svajonių. Perlipau per dygliuotą savo mąstymo tvorą ir pradėjau dalykus daryti. Ir dar tik bandau ribas. Ir kartais net iš anksto matau, kad klystu. Bet jaučių, kad man labai knieti tą klaidą padaryti. Ir aš darau. Klystu.
Ir per tas klaidas vis įžengiu į kažkokius mažus, bet jau visai kitokius, savo gyvenimo etapėlius.

Labai daug ką dar darau ne taip. Labai daug kas galėtų būti geriau. Labai daug dvejoju ir dažnai užsinoriu pasiduoti. Ir kartais pasiduodu. Jaučiu, kad ir to savotiškai kartais reikia. Ir dar daug ką darau vedama baimės. Kad jei ne dabar, tai kada? Bijau netyčia praleisti kažką tokio didelio ir svarbaus, kad bandau aprėbti. Ką? Žmones. Net ir tų, kurių vidinis mažo žmogeliukas pataria geriau nepamilti. Įvykius – nuo vyno vakarų iki neaišku kur, neaišku kokių pobūvių. Nes bijau praleisti savo gyvenimo puotą. Godžiai gaudau keliones, nes vis bijau, kad galiu praleisti gyvenimo nuotykį, kuris viską apvers. Kad nukeldama visus planus vėlesniam laikui, palaidosiu juos po velėna.

Dar mokausi balanso. Dar mokausi ribų. Dar mokausi klausytis ir užmegsti nors minimaliai racionalius pokalbius su savo širdimi. Mokausi druska nebarstyt praeities žaizdų. Mokausi atsipalaiduoti ir leisti dalykams nepavykti….

Savo laisvę aš pajaučiu labai keistomis akimirkomis. Kai pavyzdžiui, stoviu prie kasos eilėje su bananų keke rankose, visa susivėlus, įsirangiusi į pirmą pasitaikiusį megztinį ir nutrintus sportbačius. Ir kai einu su tais bananais rankose po miestą, kur ilgų blakstienų džiunglėse vyksta blizgūs, veržlūs gyvenimai, jaučiuosi gerai ir kažkaip nusispjaunu…man tai tokios mažytės laisvės pajautos akimirkos, kai atrodo, kad iš tikro priklausau sau. O seniau man taip neatrodė. Kai kam visa tai, ką darau, primena regresą, o aš kaip tik jaučiu, kad progresuoju ir pakylu į aukštesnį levelį. Bandau ieškot konsensuso su savo kūnu, siela ir visais mažais žmogeliukais, kurie mane sudaro. Dar ne visus juos pažįstu.

Savo ataugusias šaknis satyriškai laikau savotiška “ombre”. Šalia mieganti katė – dabartinė mano gyvenimo meilė. Taturuotos rankos – nebylus “būsiu tavo amžinai”. Skaitomos knygos padeda susikurti pasaulį, kuriame noriu gyventi. O dabar ketvirta ryto, daug minčių ir vis dar visiškas bardakas gyvenime. Bet mano bardakas. Savas. Ir kažkaip man jame visai jauku kuistis.

Keista diena buvo vakar. Ir laukia labai keistas rytojus.

Matyt vėl atsikelsiu popiet ir valgysiu pietums sausainius su kava.

Ir kažkaip mokysiuos gyventi. Savaip, chaotiškai ir labai stipriai atsiverdama pasauliui.

PS:. 04:06h ryto, šalia švelniai knarkia draugė, viduriuke snaudžia katė, o kaimynai ant viso garso paleido Pink Floyd’us. Kažkaip gerai, kad kartais paima ir tiesiog nesimiega. :)

Patiko (11)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą