BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ir štai gyveni, nepaisant visko

Šitaip seniai vaikščiojau į kiną. Va o dabar vis einam žiūrėt gerų įvairaus žanrų filmų ir po to ilgai kalbam apie mus supantį pasaulį, sunkiai begebant suskaičiuoti tuštėjančius vyšninio alaus bokalus.
Atsiveria daugybė naujų pasaulėlių ir nesigauna užmigti nuo minčių pertekliaus. O po to sapnuoju spalvotus sapnus apie mylimus žmones ir keisčiusius nutikimus, ilgus pokalbius ir pašnibždėtas paslaptis. Vėliau pradedu nebeskirti, kurie pasimatymai buvo tikri, o kurie susapnuoti. Bet po kiek laiko, ta riba išvis išsitrina ir pasidaro nebesvarbu, ar tau tai sakė ar tik pasirodė. Kartais apsimetu, kad sakė, nes būtent tai labai ilgai norėjosi išgirsti…

Supranti, kad nėra paprasta. Net tada, kai atrodo sutinka savo žmogų, stato gyvenimą ir, atrodo, visiškai sėkmingai plaukia per pasaulį. Bet tada būna, kad susipyksta žvilgsniai. Arba staiga jisai nustoja glostyt tavo koją. Nepaskambina. O tave pradeda nervinti, kad jis nesupranta, ką norėjai pasakyti tuo eilėraščiu, kurį jam deklamavai prieš miegą. Ir bando kalbėt. Ir tada kurį laiką nebesikalba. Tada taikosi, pykstasi ir nusivilia. Supranti, kad nėra recepto. Viskas keičiasi, deformuojasi ir oksiduojasi. Kartais tų pačių ligų nebepagydo tie patys vaistai. Kartais reikia mokytis iš naujo pažinti žmogų. Kartais reikia fizinio atstumo, kad pajustum, jog jau ilgai buvot toli. Kartais reikia mažos revoliucijos, kuri paantrintų, kad čia tavo žmogus ir tu dėl jo griausi visas sienas. Tiesiog supranti, kad nėra lengva.

O viena draugė įsimylėjusi iki ausų pasakoja, kad pirmą kartą gyvenime tu jautiesi toks suprastas. Kad eini gatve ir pastebi apšviestą sieną ir stabteli, kol kiti tiesiog eina toliau. Bet žinai, kad tas žmogus be paraginimo irgi sustojų ir matytų tai, ką tu matai. O seniau manei, kad tu toks visiškai vienintelis, kuris atkreipia dėmesį į apšviestas sienas.

Esu kažkur tarp pasakojimų apie gražias pradžias ir liūdnas pabaigas. Kažkur tarp komplimentų ir ignoravimo. Kažkur tarp geltonų akių šešėlių ir raudonų lūpų. Kažkur tarp smaugiančio vienišumo ir jaukios vienatvės.

Galbūt norėjau įsivaizduoti, kad atėjo mano laikas, mano žmogus ir mano etapas. Ir savotiškai atėjo. Pradėjo snigti, pradėjo kviesti spektakliai, karšto vyno bučiniai ir žmonės, kurie man pasakoja viską, ką jaučia. Ir kažkaip iš tikro - gal čia mano laikas susivokti, ko noriu aš. Ir tuo labiau - ko nenoriu aš. Vis atrandu. Kaip gerai, kol vis atrandu… Kažkaip tiesiog milžiniškas dėkingumas. Kad ir sakant “ačiū” šitaip užkimus.

Patiko (3)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Ir štai gyveni, nepaisant visko”

  1.   Moon rašo:

    Kviečiu kada pasivaikščioti, arbatos ar į spektaklį. Šypt.

  2.   Dominyka rašo:

    Mielai!

Rašyk komentarą