BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Ką aš be tavęs daryčiau?” - “Gyvenčiau toliau”

Viena sunkiausių ir skaudžiausių, bet vertingiausių pamokų mano gyvenimo buvo tai, kad galiu gyventi be žmogaus, be kurio, maniau, kad gyventi neįmanoma.

Po visų tų “Ką aš be tavęs daryčiau” ir “Nežinau, už ką tavęs nusipelniau”, kurie tikrai buvo nuoširdūs ir jais šitaip tikėjau, vis tik slypėjo laikinumo skraistė. Maniau, kad tikrai tegalėčiau skandintis martinyje ir būčiau pats nelaimingiausias žmogus, nes viską projektavau į ta vieną žmogų. O tas žmogus buvo irgi realus, klystantis ir ydingas, kurio gyvenime viskas keitėsi ir vystėsi (gal ne taip kaip norėjosi man) ir galiausiai buvo pajausta, kad be manęs tas žmogus gali. O aš maniau, kad negaliu.

Sudaužytos širdys yra labai įdomus dalykas.
Apskritai, kai tau sudaužo širdį, visam pasauliui tai tik dar viena tūkstančius kartų apdainuota ir aprašyta banali klišė, o tau tai kaip atominė bomba nukritusi  ir sudraskiusi tave į gabalėlius.

Keistas ir tas jausmas, kai vidinis skausmas toks stiprus, kad riba tarp fizinio ir vidinio skausmo tampa labai slydi. Man taip skauda viduje, kad negaliu kvėpuoti ir pradeda mausti raumenis, plaučius, galvos smilkinius, skrandį…tiesiog kūnas reaguoja, įrodydamas, kad skausmas toks stiprus, kad jis neapsieina vien širdimi. Jis užima visą tavo kūną ir uzurbuoja visą esatį. Būni apsėstas skausmo tarsi demono, kuris kalba, jaučia ir daro nežmoniškus dalykus už tave.

Ir maniau, kad gyventi be to žmogaus neįmanoma. Tiesiog atrodo, kad nieko neliktų, atpjovus tokį didelį gabalą mano gyvenimo pyrago ir suvalgius. Nemaniau, kad įmanoma dar kada nors juoktis ar džiaugtis. Nemaniau, kad įmanoma pasitikėti ir jausti tą artimą intymų ryšį, kai tavęs klausosi, supranta ir vertina.
Nemaniau, kad be to žmogaus įmanoma.

Tiesiog visą gyvenimą statytas kortų namelis sugriūna. Nėra ko meluoti, kad tas procesas yra velniškai skausmingas, kupinas pykčio, sielvarto ir paliekantis randus, kurie lieka matomi kiekvienai įkylesnei akiai.
Bet…

Bet gyvenu.
Ir kažkaip viskas dėliojasi labai keistai, nes būna, kad juokiuosi. Einu miegoti, valgau pusryčius, skaitau knygas, susirašinėju, bučiuojuosi, geriu kavą ir keliauju po pasaulį, sutinku naujus žmones ar net įsimyliu.
Gyvenu. Ir gerai, ir blogai, ir visaip, bet gyvenu.
Tai nepanaikina praeities šešėlių, vis užplaukiančių prisiminimų ar ilgesio, bet jis man įrodo, kad ir aš esu daug dalykų. Net ir be to žmogaus, aš esu pilna, užpildyta ir pakankama. Kad mano solo yra pakankamai graži daina ir galiu muzikuoti ir be ilgaamžio partnerio ir vietoj unisono dainuoti viena.

Mes mylim žmones dėl to, kad jie yra nuostabūs, žinoma. Mums jie tokie atrodo.
Iš dalies. Bet iš tikro mylim juos labiausiai dėl to, kaip jie priverčia mus jaustis ir kokie mes patys esame jų draugijoje. Kokias savybes mumyse jie iššaukia, kokie mes tampame būdami kartu.
Gal net tikėjau, kad visi žavūs dalykai manyje buvo ne mano, o to žmogaus nuopelnas.
Bet…

Tai mano nuopelnas.
Esu dėkinga už suteiktas progas ir tinkamas terpes augti bei sirpinti vaisius. Bet tai mano darbas, mano vidinės revoliucijos, kuriose tas žmogus buvo tik konteksto detalė. Ir aš drąsi ar smagi ne  dėl to, kad kitas žmogus toks. Bet aš tiesiog esu tokia ir sugebu tokia būti ir be to žmogaus, jei išmokstu jaustis laisvai. Ir galiu daryti labai daug dalykų, kai man nelaiko rankos. Čia kaip mokytis dviračiu važiuoti - pradžioje taip baisu, prilaiko, kai mokaisi, o tada staiga apsisuki ir pamatai, kad jau kurį laiką važiuoji be prilaikymo, be pagalbos ir visą šį kelią jau įveikei pats.

Nereiškia, kad tai buvo išsvaistytas laikas ar kad nieko neišmokau ar negavau.
Esu dėkinga. Net ir šią skaudžią pamoką - kad ir be tokio artimo ir prisijaukinto žmogaus galiu būti pakankama ir visavertė. Kad manyje nieko netrūksta. Man nereikia antros pusės, nes esu pilna, visas 100 procentų.

Ir aš noriu juoktis, mylėti ir patirti artumą. Sėdėti ant stogų ir kalbėti apie gyvenimą.
Ir tikiu, kad dar atrasiu žmonių, kurių gal dar dabar nesutikau, su kuriais tai patirsiu.
Ir aš mokysiuos, judėsiu priekin, vertinsiu ir mylėsiu tuos žmones.
Bet ir be jų aš būsiu kažkas. Man nereiks sėdėti jų kontekstualume, kad įmatyčiau savyje bent kažką gero.

Tas žmogus išsinešė daug, bet neišsinešė manęs ir mano dalykų, mano  savybių, sielos trupinių ar lūpų.
Gal ir sudaužė širdį, bet šukės liko man. Ir iš tų šukių aš galiu kurti gražius vitražus. Aš turiu savo širdį ir tikiu, kad kada nors ji dar įsileis ir leis būti prisijaukinama. Nepaisant to, kad bus jau randuota ir patyrusi, kokia gali būti meilės kaina.

Nenorėjau be Tavęs.
Tikrai nenorėjau.
Bet galėjau.
Maniau, kad negaliu.
Bet…

Nesvarbu, gal ir nenoriu būti be Tavęs.
Bet užtat galiu.
ir būsiu.

Patiko (2)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą