BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kiek daug Tavęs manoj vienutėj

Ir grįžtu į vietas, kur tiek spėjom pagaminti prisiminimų. Tarsi aitvarus - karpėm, spalvojom, rišom ir leidom į orą, kaip vaikai krykštavom ir buvo gražu, nors ir paprasta. Ir dabar šitas miestas man pripildytas Tavo vardo, veido ir kvapo. Ir galvoju, ar kai matai šias vietas, ar jautiesi bent panašiai. Ar Tau sukelia šypseną lytėtos vietovės, bučiniai ir rūsiai, kur jaukiai sėdėdavom.

Kažkaip keista, kad ilgiesi dalykų, kuriuos kūrėt drauge, bet ilgiesi tik vienas. Nes kitas žmogus to nemato ir neprisipildo jo vidus rozmarinų aromato, kai išgirsta manąjį vardą. Juokinga, kad įmanoma tokiuose jausmuose plaukiot po vieną. Juk būta kartu, būtų susiliejimų ir potepių vienas ant kito. Bet tik man tie paveikslai paleidžia elektros srovę po kūną, o kitam nesukelia nė menko jausmelio. Negi įmanoma jausti po vieną, patyrus lyg ir tą patį?

Nežinau, ką galvoju, ko noriu ar tikiuosi. Man liūdna nesvietiškai, kai sakau numetus visas kaukes ir sukaupus visą savo gėdingą nuogą drąsą, ir manęs vis tiek neišgirsta. Atrodo, kad neverta kalbėtis, kai vis tiek žodžiai nepasiekia ir užstringa kažkur kely.

Tarp paskaitų geriam stiprų alų ir kalbamės. Tos mano tylos, tikiuosi, kad jos daug pasako, nes žodžiais man nesigauna ničnieko išgauti. Klausausi istorijų, vyriškų bandymų mandagiai pasirinkti frazes ar praleist pro duris. Man keista, kad visuose santykiuose aš jaučiu sienas, Kažkokį jausmą, kad negaliu šitam žmogui savęs atiduoti, nes tiesiog jis to nenori. Kažkas keisto, momentinio…Šitiek daug laikinų žmonių mano gyvenime. Vis įsimyliu juos ir vaikštau visa sopanti Kaip pasimokyt, kad tik man vienai nenusibosta būti kartu?

Nenoriu skambėti liūdnai, bet taip tiesiog yra. kai nusiviliu savimi ir mano baimė tampa didesnė už viską. Ir bjauriuosi, stebėdama save. Nebenoriu, kad į mane žiūrėtų. Ničnieko akys. Aš pavargau būti viena. Gal tai ženklas, kad būtent to man ir reikia išmokti?

Atleisk, kad esu tokia išsibarščiusi. Pertvinkusi sarkazmu ir nekokybiškais dažais.
Pilna kontradikcijų, kai ryškinu save iki begalybės, o labiausiai trokštu būt nematoma.
Gal savyje kažkur labiausiai noriu, kad pamatytų tie, vieninteliai, o visi kiti perskrietų per mane kiaurai kaip per šmėklą?

Šitaip man būnasi silpnumo akimirkomis. Vidury nakties, sėdint autobuse, skrodžiant svetimą miestą. Kažkas artimai tolimo. Tolimai artimo. Kai nėra vietos net kojų sudėt, nors kažkur tvyro visiška tuštumą, kurioje dar daug sutalptinčiau.

Ir gal nereikia man to pažado, kad neišeis. Tiesiog, kad visa siela, išeit nenorėtų..

Patiko (5)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą