BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Margaspalviai vasaros vaiduokliai

Gal beprotybė, kad už lango jau vasara. Kad jau laikas planuoti gyvenimą, laukti nuotykių šurmulio ir tikėtis stebuklų, kurie niekada neįvyksta.
Kažkodėl ta skaisti saulė, kurios seniau laukdavau kaip bučinio ir mylimo, dabar, atrodo, tik išryškina visas mano negražias vietas ir į viešumą iškelia dalykus, kurių gėdijuosi. Sunku paaiškinti, bet vasaromis man būna liūdna. Ne tomis akimirkomis, kai džiaugiuosi laisve, šiluma ar jūros bangomis, bet kitais vakarais, kai guliu viena lovoje prie praverto lango ir girdžiu tą šurmuliuojantį miestą ir niekada neinačius miegoti žmones. Nežinau, galbūt vienatvė vasarą būna labai ryški, tarsi išsitepusi neoniniais dažais.

Bet išvažiuosiu. Kol nesi namie, nelieka laiko galvoti. Tiesiog geri į save dalykus, domiesi, mokaisi ir sprendi trumpalaikius nesusipratimus, kuriuos po to gera prisiminti. Kol judi, tol kažkas vyksta. Sukūri iliuziją, kad yra, kuo dalintis. Visada mane kankina jausmas, kad darau nepakankamai. Kad bėga metai, o aš sustabarėjusi lieku vienoje vietoje, neišnaudodama visų turimų galimybių, dėl kurių galbūt dabar man taip liūdna. Man baisu, kad gali netyčia tą vieną kartą nenueiti į tą vieną vakarėlį, kuriame sutiksi tą vieną žmogų, kuris viską pakeis. Ar kad nenuvažiuosi į kelionę, kad nepakviesi kavos, kad nenusipirkti tos suknelės…Man baisu, kad jei viskas yra atsitiktinumai, tada labai lengvą praleisti svarbiausius dalykus. Bet negaliu persiplėšti į šimtą gabalėlių ir turiu riktis, nežinodama, ką praleidžiu. Švaistau laiką gulėdama lovoje prie atverto lango vienais apatiniais ir gerdama limonadą. Kaltinu save, kad ir pasąmoningai ir pasyviai, lieku viename taške ir dar labiau prisirišu prie savo liūdesio. Gal todėl iškeliauju. Kad galėčiau pasakyti sau, kad nepražiopsojau. Kad bent pabandžiau. Kad ištempiau save bent fiziškai ir sudariau iliuziją, kad vyksta kažkas. Ar tai kvaila?

Po akimis jau atsiradę tam tikri maišeliai. Nėra stebėtina, nes raukausi, šypsausi, geriu kavą trilitriniais stiklainiais, nemiegu, verkiu ir gyvenu ne taip kaip reikėtų. Kartais pradedu juoktis, kad kūnas pradeda man rodyti ženklus, jog senstu, nes jaučiuosi dar visiškas vaikas. Išsigandęs, nesavarankiškas ir trokštantis meilės, rūpesčio, dėmesio… Dar tik bandau ribas.

Galvoju vis dažniau apie žmones, kurie dingsta. Man liudija daiktai, tokie maži simboliai, ko būta. Tiesiog žmonės tampa užimti, pasinėrę į kitus žmones ir teikia pirmenybę kitiems dalykams. Nes laikas keičia viską negailestingai. Ir gal ištisus mėnesiu kas dieną kalbėdavomės, kartu miegodavom, valgydavom, valydavomės dantis ir šokdavom. O dabar jau tiek pat laiko net nepersimetam kažkuo panašaus į tikrą pokalbį. Man liūdna, kad pasiilgau. Nes esu tikra, kad tame ilgesyje braidau tik aš viena. O kas iš to? Gyvenimas man parodė, kad negali padaryti, kad tavęs neužmirštų tie, kurių neužmiršti tu. Tiesiog gyveni, prisirinkus pilną kuprinę prisiminimų ir žmonių, su kuriais buvai artima ir apsinuoginus. O dabar jau neranda laiko jie paklausti “kaip gyveni?”. Nes praėjo per daug laiko, kad tai padaryti būtų taip paprasta.

Patiko (2)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Margaspalviai vasaros vaiduokliai”

  1.   manoVardasAfganistanas rašo:

    kaip visada taikliai:))

Rašyk komentarą