BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nepajėgiu Tavęs paleisti

Norėjau žinoti viską. Kiekvieną Tavo mintį. Ką Tau tai reiškia. Kiek tai truks. Ko galiu tikėtis.
Reikalavau atsakymų, kurių neturėjau pati. Viduje žinojau, kad neįmanoma jų duoti. Tik nuolat norėjau, jog kartotum, jog viskas bus gerai. Kad net būdamas toks ciniškas, galėtum pasakyt, kad bandysim kažką pastatyt iš turimų plytų. Sakiau, kad reikia skubėti, nes cementas uždžius, bet prieštaravai ir kaip tik teigei, kad plytas galėsim sulipdyti su bet kuo, kad ir sakais, kad ir seilėmis. Sakei, kad nesvarbu, kad viskas būtų logiška, pagrįsta ir sudėliota į reikiamas vietas. Reikia elgtis taip, kaip dabar reikia. Kaip senovės Graikijos dievybės, mes iš chaoso formavom tai, kas labai priminė namus.

Klausiau, kodėl manim nepasitiki. Kartais nebežinodavau, ar tai laiko stoka, ar kažkas manyje buvo tokio, ko bijojai, kas priversdavo Tave dvejoti. Dažnai klausdavai: “Ar tikrai to nori?”. Kokia neaiški man buvo Tavo baimė. Negalėjai manęs skaityti, nesigavo suprasti, ką galvoju. Ir aš pykau, kad nematai visų dalykų, kuriuos perduodu Tau savo tylos srovėmis ir kūno prisilietimais, žvilgsnių šokiais ir metaforomis, kuriomis išdažyti mano vokai. Komunikacija tarp mūsų strigo. Aš reikalavau, kad suformuluotum tai, ko aš pati nesugebėjau sudėti į žodžius.

Kažkuo atrodė, kad tai neteisinga. Pradžioje sakei, kad nieko nebus. Kad neverta mums taip stipriai įsikabinti vienas kito, nes nepajėgsim suvaldyt tūnančių mumyse demonų, nuvilsim vienas kitą ir paskęsim skausme, kurio nenusipelnėm. Tave paniškai gąsdino mano noras panirti taip giliai į mūsų susikibusias rankas, kad nežinojai, ką daryti. Tokie, kaip Tu, netiki tokiais dalykais. Pas juos neateina pasikvėpinusios būtybės, nesėdi ant lovos krašto ir neglosto galvos, negelbsti. Tau buvau tartum mitinė būtybė, atkeliavusi iš kažkur labai toli Tavai visatai. Ir todėl buvo itin sunku patikėti, kad visa tai gali būti tiesa ir nesu tik iliuzija, pučianti miglą Tau į akis.

Gal pasirodei man per grubus. Vaikščiojai iškėlęs galvą ir neleidai niekam Tavęs sužeisti. Vaidinai vienišių, prie barų traukei stiprias cigaretes ir nekreipei dėmesio į pasaulį, kuris nebuvo dalimi Tavo apibrėžto, pažįstamo rato. Buvo sienos, ribos ir tvarkingai sudėlioti “galima”, “negalima”. Tiesiog buvo lengva taip save apsaugoti ir nepralaimėti orumo kovos.

Vis tik po ta oda slėpėsi plaukiantys eilėraščiai ir sugebėjimas būti tokiu stipriu, kad sugebėtum įveikti visas baimes ir perskirti jūras, jei to reikėtų, jei tai padėtų išgelbėti kitą.

Dabar galiu tik vėl ir vėl grįžti prie pasakojimo apie mus. Bandyti atgaminti visus judesius, žodžius, prisiminti, koks būdavo jausmas, kas dėdavosi mano galvoje. Nesuprantu, kada atsitiko tai, kas atsitiko. Nežinau, kada pabaiga įsiveržė ir pasiglemžė Tave iš mano glėbio. Tada aš nemačiau labai daug dalykų. Tik dabar, bandydama nagrinėti kiekvieną akimirką, atrandu kažkokius pavojaus signalus. Ir net nebesuprantu, ar jie tikrai realūs ar jau mano susigalvoti, tam kad lengviau būtų pateisinti tam, kas įvyko.

Patiko (8)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Nepajėgiu Tavęs paleisti”

  1.   NatureGirl rašo:

    Ieškok naujos pradžios ;-)

    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

Rašyk komentarą