BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nesutramdoma

Iškeitei mane į saulėtus Ispanijos paplūdymius.
Nors niekada nemėgai saulės ir garsiai besijuokiančių, itin aistringų žmonių, mėgstančių liestis.
Nežinau, kiek stebina tai, kad visi kartais padarome kažką tokio netikėto, kitų akimis žiūrint, mums visai nebūdingo. Gal esam vaikštančios kontradikcijos, mėgstančios sau prieštarauti ir bandyti ribas, o gal tiesiog labai norime būti mįslėmis ir kad mūsų niekas lengvai nenuspėtų…

Tiesiog kalbam vis rečiau ir, panašu, kad Tau dėl to visai neskauda.
Gyvenimas intensyvus, užimtas ir nebėra laiko išgerti po taurę vyno.
Tolsti kilometrais, tolsti tylomis, tolsti minutėmis… labai keistai banguojam.
Tai gulim suglaudę lūpas ir juokiamės iki paryčių, tai net pasisveikinimai šalti kaip ledo luitai.
Tiesiog sunku, kai kiti myli kitaip nei tu.

Dabar mus skirs šitiek kilometrų, milijonai žingsnių ir skirtingos laiko juostos.

Taip labai paprastai, kartais net nespėdamas to pastebėti, nebesi kažkieno gyvenimo dalis.
Klausi savęs “kaip tai nutiko?”. Bandai rasti tą akimirką, kai kažkas sulūžo.
Ieškai racionalių priežaščių, bandai paaiškinti nutikusius dalykus.
Bet tiesa ta, kad niekas nežino, kada prasideda lūžis.
Nėra aiškios sekundės, kai baigėsi viena epocha ir prasidėjo kita.
Tiesiog kažkurį vakarą nebepasakai “labanaktis”.
Ir tai viskas.

Galiu raminti save, kad tai laikini atitolimai. Ir kad grįšim prisigėrę patirčių ir atgavę jėgas. Kad pasiilgsim ir kažkaip norėsis vėl kartu gerti karamelinę kavą.

Bet tiesa ta, kad nežinau, ką galvoji. Nežinau, ką galvosi vėliau. Nežinau ir kas manyje dėsis ir kiek per ateinantį laiką spės visko įvykti. Visi spėliojimai baisūs ir puikiai žinome, kaip sudėtingai dažnai viskas susiklosto. Būnam taip įklimpę į aplinkybių pinkles, kad prireikia labai daug jėgų ir laiko išsikapanoti. O kol tai padarome - jau būnam pasikeitę ir nebežinantys, ko tikrai norime.

Gal dabar tiek ir turiu. Kažkokius momentus keliančius šypseną, kažkokias nuotraukas, atvirukus ir užsimerkus regiu tą žvilgsnį, kurė regėjau paskutinį sykį. Ir gal dabar aš su tuo būsiu. Ispaniškose lopšinėse migdysiu save, žiūrėsiu satyriškus filmus, rašysiu dienoraštį ir galbūt eisiu pasivaikščioti taip skaudžiai mums abiems pažįstamomis gatvėmis.

Nieko tokio, kad keičiasi nuotoliai, skleidžiamos bangos, jų dažniai ir žvilgsniai keičia kryptį.
Prisiminimai tuo ir šaunūs, kad jie nesikeičia, kai keičiasi patys jų kaltininkai.
Gal dar turiu naivios vilties. Ir žinau, kad gyvenimas yra nesutramdomas ugnikalnio išsiveržimas ir galbūt dar nereikia dėlioti taškų. Tik spustelėti pauzės mygtuką. Ligi kito gyvenimo arba ligi rytojaus. Jau nebesvarbu.

Geriau vėliau nei niekada. Bet prašau, neversk manęs laukti amžinai.

Patiko (9)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą