BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

/OdI eT aMo\

“two people who were once very close can
without blame
or grand betrayal
become strangers.
perhaps this is the saddest thing in the world.”
- Warsan Shire

Man atrodė, kad ištrinti žmogų iš savo gyvenimo lengviau.
Nukabini nuotraukas, ištrini telefono numerį ir tiesiog niekada tyčia nebesusitinki.
Vienatvę keičia kiti žmonės ir tu įsisūki į gyvenimo ratą, nebeturėdamas laiko klausti, kas būtų buvę.
Bet iš tiesų yra visai kitaip.

Tave pasiekia kvapai, kurie nejučia priverčia apie tą žmogų pagalvoti.
Tam tikros vietos, tam tikros žmonių manieros ar muzika.
Galbūt, net sunku sėdėti kino teatre aštuntoje eilėje, jei ten nuolat kartu sėsdavot.
Tada netyčia randi tuščią užrašų knygelę, kurią jis dovanojo. Nešioji savo mėgstamiausius auskarus ir staiga prisimeni, kodėl juos taip mėgai. Ar knygyne pamatai atviruką, kurį tau jis siuntė.
Arba randi kažką, kas žinai, kad tam žmogui labai patiktų.
Bet tik šypteli. Ir kai kažkas paklausia “kas yra?“, atsakai “nieko”.

Dabar mano pasaulis mėtinis.
Dabar mano pasaulyje lyja lietus.
Dabar labai mažai iš tavęs tikiuosi.
Dabar man gražu net gi pyktis.

Norėčiau mėtyti keptus obuolius į baltą sieną.
Raudonu lūpdažiu aprašinėt veidrodžius ir parodyti špygą.
Norėčiau užsiundyti savo laukinius katinus ir dar labiau sužverėjusias savo mintis.
Galbūt norėčiau kerštauti ir kai kviečia kavos, sakyti “ai, gal ne”.
Norėčiau įprasti viena rūkyti ir skardžiai juoktis iš romantinių komedijų.
Mažiau sakyti “atsiprašau” ir daugiau stebėti dangų, o ne grindinį.

Dabar aš dažniau kylu liftu, o ne laiptais.
Ir kalbu daug daugiau nei galėčiau pasakyti.
Ir jau viskas ne vien apie tave.
Ir mano mėtiniame pasaulyje žydi vyšnios.
Kurioms neleisiu nušalti.

Patiko (9)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą