BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Paralelinės visatos

Tiesiog taip yra.
Tikri dalykai paliečia tave taip stipriai, kad jie tave pakeičia.
Nori ar nenori, kažkas tavyje persiprogramuoja.
Palytėtas tam tikrų žmonių, niekada nebegali grįžti į pradžią.
Tiesiog tai tartum nematomos tatuiruotės, kurias nebent ,tartum lazeris, išblukins laikas, bet niekas radikaliai neišraus su šaknimis. Niekada nebebūsi toks, koks buvai, prieš susitikus.

Maži dalykai - nuo to, kokį žodį pavartoji, kai pamatai kažką linksmo,  ar kad dažniau nešioji palaidus plaukus, ar dažniau mėgsti užeiti į knygyną… Viskas prasideda nuo mažų dalykų, kurie po truputį įsėlina į tavo gyvenimą ir nepastebimai tave pakeičia. O kartais tai gali būti ir radikalu. Gali visiškai kitaip pradėti matyti pasaulį. Net spalvos gali tapti kitokios. Gali atrasti tai, ko nežinojai egzistuojant prieš tai. Ar tai būtų maži, ar dideli dalykai, bet tikri dalykai tave pakeičia. Be jokios galimybės grįžti.

Jei darai kažką, puikiai žinodamas, kad tai įskaudins tavo mylimą žmogų, tai ne meilė.
Ne meilė, kai eini ir skaudini, nepaisant to, kad galėtum to išvengti. Kur nėra netyčia, kur kažkas kažkaip atsitinka…
Bet kur atsiranda melas, kad ir menkutis. Kur atsiranda žodžiai , kurie žeidžia.
Jei myli, tyčia neskaudini. Tiesiog neskaudini.
Tai ne meilė, jei tiesiog nori žmogaus, kuris tave mylėtų taip pat stipriai, kaip myli save. Meilė nėra gražus būdas išreikšti narcizišką pri(si)rišimą.
Meilėje labai svarbus žodis TU.  Ir net jei griūtų visas pasaulis, vis tiek stengsiesi, kad neskaudėtų jiems. Tiesiog taip yra. Kito laimė tampa tavos laimės sąlyga.

Mano klaida buvo, kad aš pamiršau vieną svarbią detalę.
Aš taip įnirtingai rūpinausi žodžiu TU, kartojau jį kaip mantrą, rūpinausi ir stačiau visus turimus žetonus ant jo…kad visai pamiršau, kad dar svarbesnis meilėje yra žodis MES. Be jo visa kita - ginklai be kulkų.
Tuo tarpu Tavo klaida buvo ta, kad Tavo žodyne tebuvo . nenorėjau to matyti, pripažinti ir interpretavau visus tuos tarpus tarp eilučių, bet dabar matau tai itin ryškiai.

Egzistuoja kažkokios paralelinės visatos, kur viskas kitaip. Kur aš pasisukau į kitą pusę, kur nenuėjau į tą vakarėlį, kur išsiunčiau Tau tą žinutę .. Yra kažkokie atskiri pasauliai, kuriuose mes priimėme skirtingus sprendimus.
Gal ten aš lankiau kitą mokyklą ir pamilau visai kitą žmogų, su kuriuo dabar prasilenkiu gatvėje ir palaikau jį nepažįstamuoju. Supranti, kad kiekvienas mūsų sprendimas atvedė mus į šį tašką, kuriame dabar esame. Šioje visatoje, tavo dėlioti taškai kažkur susiliejo su maniškiais. Negi tai nieko nereiškia?

Nežinau, kituose pasauliuose mes kiti žmonės. Geresni ar blogesni. Kažką kitokio gavę, kažką praradę.
Aš negaliu tau suteikti atsakymų į klausimus, į kuriuos pats nesugebi atsakyti. Neturi teisės ant manęs dėl to pykti. Kas mes esam? Kas mes buvom? Nežinau.
Visi mūsų pokalbiai man susilieja į vieną didelį paveikslą. Laikas nebėra linijinis. Nesvarbu, kas po ko vyko. Tai išlenda, kažkas, ką sakei, kai tik susitikom. Prieš tai galėjo sekti tai, kas buvo po metų. Laikas nėra svarbus. Aš turiu tiesiog praeitį su Tavo veidu ir viskas man ten  banguoja ir aplanko  karščio ir šalčio šuorais.
Man nebesvarbu, kas, kada, kodėl. Tiesiog esi ten. Šitam pasaulyje mes susitikom. Kažkaip persipynė mūsų gyvenimai. Ir aš nežinau, kodėl viskas pasibaigė taip.
Gal jei būtume kažkuriame taške priėmę kitokius sprendimus, nei priimėme, mes būtume kartu.
Gal kažkur buvo kertinis taškas, kuris nulėmė, kaip visa tai baigsis.
Gal kažkurioj visatoj ir tebesam kartu. Nesu niekuo tikra.

Bet net jei iš anksto žinotum pabaigą. Ar ryžtumeisi?

Ar dar kartą eitum su manim į visus tuos dalykus, kuriuos patyrėm?
Man sudaužyta širdis ir man skauda. Aš pykstu ir nesuprantu tūkstančio dalyku. Ir vis tiek tikiu, kad visa tai ne tik apie pabaigas. Kartais tiesiog nebesvarbu, kaip visa tai baigsis. Net jei po penkių minučių viskas nueis per niek. Net jei laikinumas toks akivaizdus, kad kaip kompiuterio ekrane iššoka įspėjimas ir tu tiesiog paspaudi mygtuką, jog sutinki su tomis negailestingomis sąlygomis…
Tas stebuklingas “dabar”. Tai viskas, ką aš turiu. Mano “dabar” pripildytas atsitikusių ir neatsitikusių buvusių dalykų, bet aš esu su šitais dalykais, kuriuos man suteikei. Pakeitei mane. Ir gal kvaila dabar tai sakyti, bet aš džiaugiuosi, kad buvai. Kad dabar esu su visa šita jausmine sinteze savo galvoje. Kad matau dalykus, kurių seniau nemačiau. Kad išmokau spręsti lygtis su dviem nežinomaisiais. Kad išmokiau Tave dažniau žiūrėti į dangų. Ne viskas yra apie pabaigas. O ir kur jos? Ar galiu vadinti pabaiga visa tai, kai Tu vis dar mano galvoje ir, rodos, viskas kuriasi toliau? kad ir kitame paraleliniame pasaulyje…

Tiesiog jei paklaustum manęs to paties…
..taip, aš ryščiausi.

Patiko (7)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Paralelinės visatos”

  1.   Lukas rašo:

    Kažkas nerealaus, paliečia iki sielos gelmių… tai taip artima..

Rašyk komentarą