BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pasigersiu ,meile mano, pasigersiu

Ah, tos nenuspėjamos žiemos. Keliuosi su tamsa ir daug sapnuoju. Vos suskambus žadintuvui, katės pradeda ant manęs šokinėti ir aš įsijungus muziką šliaužiu į vonią. Ak, kada aš priprasiu prie tamsių rytų. Bet gražūs jie tuo neskubėjimu ir kelionėmis per girgždantį sniegą.

Gražūs ir pokalbiai. Kartais juose net nereikia dalyvauti. Sėdžiu išplėstomis akimis tarp aktorių ir geriu į save jų žodžius. Apie meilę, aistrą ir nuolatinę gyvenimo tėkmę bei laikinumą. Išeini apsvaigęs, lyg išgęręs pats vienas butelį vyno. Gražūs tie pokalbiai ir su savimi, kai rašai sau laiškus, pasakoji istorijas, glostai prisiminimus, žodžiais bandai išreikšti jausmus ar tiesiog…galvoji visokius gyvenimo scenarijus, kol užmiegi, kad ir kokie neįtikėtini jie bebūtų.

Gražu ir tai, kad vienatvė šitaip skaldo ir visiškame šaltyje atsiranda žmogus ir pasako - žinai, kai tave įsimylės, tai niekada nesugebės paleisti. Nes tu pats nuostabiausias žmogus, kokį esu sutikus.
Ir tu taip šypsaisi mergaitiškai, galvoji, ah kaip gerai, kad yra aplink mane nuostabių žmonių, su kuriais kažkokiais šviesų signalais sugebu sukomunikuoti. Kuriems va imu ir papasakoju, ką galvoju. Net ir visiškas nesąmones. Jie tokie švyturiai - nebūna jų nuolat šalia, bet jie švyti tolumoj ir padeda mano laivui neatsitrenkti į ledkalnį ar kokią uolą ir nesudušti. Kokio dėkingumo pilnos mano rankos…

Atsistoju su savo eilėmis prieš žmones ir drebančiu balsu skaitau. Poezijos skaitymai yra labai keistos patirtys. Niekada nesupranti, kas vyksta. Atsijungi nuo pasaulio ir kaistančiais žandais garsiai prisipažįsti, tarsi anoniminių alkoholikų ratelyje, kad štai čia aš - su visom šitom žaizdom, vienatvės šuorais, geiduliais, nesėkmėm ir svajonėm…Apsinuogini. Rodos, kad nusimeti ne tik rūbus, bet ir oda tampa kažkokia permatoma. Susilieji su pasauliu…bent akimirkai. Ak, ta poezijos galia.

Geriam mylimiausiam bare, susitinkam jame, ten net valgom tortą ir dainuojam. Sutinkam naujus žmones ir juokiamės. Viena mergina beda pirštu į mano tatuiruotes ir klausia: “Čia kažkokios gilios mintys ar beprotybės laikotarpis?”. Aš taip juokiuosi. Kur riba? Kur galėčiau nubrėžti ribą tarp to, kas esu, kuo noriu būti, kuo tikiu, kuo norėčiau tikėti. Tai ženklai mano stiprybės ar silpnumo? Abu. Visur mintys slepiasi, už kiekvienos kūno briaunelės, net ir tų kurių pati nepasirinkau ir kūnas pats jomis dekoravosi. Bet tai ir beprotystė. Visur mane sekioja noras šokti per gyvenimą, o ne lyginti marškinius. Įsipareigoji gyvenimui ir visai nebaisu. Su laiku dalykai keičiasi. Bet tu gali likti kartu su jais ir keistis kartu. Mes galim senti, tobulėti, keistis, įgauti žalingų įpročių ar bandyti visai naujus kelius - bet galim abu kartu. Taip besilaikant už rankų. Meilė greičiausiai ir yra sugebėjimas tos rankos nepaleist. Ak, toji beprotystė.

Nepažįstamos girtos merginos… sodinu jas į taxi ir skambinu jų mamom. Va kartais pasimetam, kartais atrandam kažką. Vieni mūsų kelyje pasipainioja, kitų kelyje pasipainiojam mes. Aš kartais jaučiuosi girta nuo gyvenimo. Ir aš irgi net nebepasėdžiu ant kėdės, noriu per prievartą apkabinti gražius berniukus ir apsimesti, kad mane myli. Aš irgi noriu, kad paskambintų mano mamai ir įsodintų mane į mašiną, kuri mane nuveš ne kur kitur, o būtent namo… Esame stiprūs ir daug galime išgyventi būdami vieni. Bet tai ne silpnybė - kad kartais reikia atsiremti, kartais reikia, kad mus pamaitintų, nupraustų, apkamšytų ir papasakotų pasaką prieš miegą. Nesam bejėgiai, bet esam reikalingi vieni kitiems.

Patiko (4)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą