BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pasipuošusi randais

Kartais tuos durklus, įsmeigtus į širdį, reikia paversti gėlėmis. Suprasti, kad randai gali puošti.
Kad skyles krūtinėje galiu užkamšyti spalvotomis tulpėmis. Kad išeinu net gražesnė nei atėjau.

Susirangiusi pataluose valgau baltą mišrainę ir apsirengusi vien apatiniais linguoju į taktą. Aš tokia pavargus. Bet vis tiek kviečiu draugus ateiti vyno ar picos. Ir vis tiek rašau žinutes. Nes mano nuovargis pasikeitė. Dabar aš pavargusi nuo ankstyvų rytų, tuščių kambarių ir naujos pradžios. Ir tai yra gerai.

Prasidūriau nosį ir dabar sklandau su rudenio vėju pro visas atvertas duris. Lankau svečius, einu pasivaikščioti ir sapnuoju spalvotus sapnus.

It hurts to let go. Sometimes it seems the harder you try to hold on to something or someone, the more it wants to get away. You feel like some kind of criminal for having felt, for having wanted. For having wanted to be wanted. It confuses you, because you think that your feelings were wrong and it makes you feel so small because it’s so hard to keep it inside when you let it out and it doesn’t come back. You’re left so alone that you can’t explain. Damn, there’s nothing like that, is there? I’ve been there, and you have, too. You’re nodding your head.

Pirma gedėjimo stadija - neigimas.
Aš vis maniau, kad grįši. Kad pasiilgsi. Kad čia tik mažas paslydimas, kam nepasitaiko. Aš neigiau, kad pasibaigė mūsų nerimo žiemos ir meilės vasaros. Aš laukiau tavęs ir buvau įsitikinusi, kad man dar esi.

Antra stadija - derybos.
Kai prašai Dievo, likimo ar pasaulio, kad viskas pasibaigtų laimingai. Kaip tose pasakose, kuriomis tikėjome.
Tam neišsipildžius, visur pastebi to žmogaus detales. Nes mes turėjome tiek dainų, tiek knygų, tiek žodžių ir kvapų….kiekviena žmoguje ieškojau tavo užuomazgų.

Trečia - pyktis.
Kaip aš nekenčiau tavęs, kaip aš plūdau tave baisiausiais žodžiais savo galvoje. Aš dėjau tau ant galvos erškėčių vainiką ir kryžiavau prisiminimus apie tave. Viskas, kas esi, man pradėjo atrodyti šitaip kvaila.

Toliau - liūdesys.
Aš verkiau. Nes pas mane prikrautos dėžės tavo laiškų. Ir aš norėjau tau papasakoti apie savo keliones ir įveiktas baimes. Norėjau, kad žinotum, jog turiu naujų svajonių. Man buvo labai liūdna, kad nesi šalia. Man plyšo širdis, kad negaliu su tavimi juoktis ir gerti kavą vidurnaktį vėrandoje.

Galiausiai  - susitaikymas.
Negaliu sau meluoti, kad nebepykstu, kad nebeliūdžiu, kad nesvajoju apie kitokią pabaigą nei ta, kuri laukia.
Visi etapai dar manyje. Aš šokinėju tais laiptais - tai aukštyn, tai žemyn.
Bet jau pasiekiau ir šį tašką, kai galiu pasakyti, kad susitaikiau su tavo išėjimu.
Toliau be tavęs. Gal  sunkiau bus, bet…Toliau be tavęs. Gal graudžiau bus, bet…
Toliau be tavęs.

Man dar įdomu, kaip tu gyveni, bet jau suprantu, kad tęsi savo istoriją be mano vardo joje.
Ir aš tęsiu savąją. Ir manoji graži. Su visokiais atspalviais ir potepiais, kaip Van Gogo paveiksluose.
Ir aš sutinku žmones, kurie nuostabūs jau ne tuo, kad primena tave. Jie kitokie.
Ir jie moka mane kitaip apkabint. Ir kitaip prajuokint. Ir kitaip pasiilgt.
Ir man patinka, kad dabar viskas kitaip.

Nusidažiau plaukus jūros spalvomis ir kas dieną dėviu sukneles. Klausau muzikos, skaitau knygas ir geriu vyšnynį alų. Labai bijau to, kas laukia, bet vis tiek darau. Ruduo šlama man savo lapais, dėkodamas už aukštai iškeltą galvą. Tai tik pradžia, supranti? Manęs dar daug kas laukia. Ir aš džiaugiuosi, kad viskas nutiko būtent taip, kaip nutiko.

I hope life treats you good.

Patiko (15)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Pasipuošusi randais”

  1.   manoVardasAfganistanas rašo:

    kaip tiksliai, jautriai ir pažįstamai sudėliota. lygiai taip pat ir aš jaučiuosi. tik dar be savęs atgavimo jaučiuosi.

Rašyk komentarą