BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Skaičiuoju gyvenimo pamokas.

Banali tiesa - ne viskas visada vyksta taip, kaip norisi.

Atrodo, kad svarbiausia drįsti. Na juk tikrai - trys sekundės drąsos ir galima viskas. Rizika. Rusiškos ruletės principas. Drąsos lietus ir stiprybė. Ir tai viską pakeis, išspręs ir sustiprins, padės įveikti.

Bet kartais gali sukaupti visas įmanomas jėgas, iki kraujuojančių krumplių trankyti sienas, kol jos subyrės, iki paskutinio prakaito lašo eiti link to, ko nori…ir vis tiek gali nepasisekti. Štai išmokysi save nusispjaut į drebančias kojas ir imsies to, ko manei, kad niekada imtis negalėsi. Bet net jei šoktum su guma iš aukščiausios pasaulio viršūnės - kartais TAS žmogus vis tiek tavęs nemylės. Tokia ta banali tiesa. kad turime dalykus dėl savęs, dėl to, kad jie mus keičia, lavina ir kartais net siutina. Kad negaliu sudėti bluosto, kad vis klausiu “o jei” ir kad nykstu kaip šešėlis tamsoje. Kad reikia perlipti barjerus nei jei už jų laukia akligatvis. Nes esmė pačiame griovime, o ne rezultate.

Žinoma, skauda. Kaip man skauda, kai atrodo, darau nežmonišką progresą ir kylu aukštyn, augu į tolį ir plečiuosi. Ir man nepasiseka. Nes išdrįsti nepakanka. Didelė dalis mūsų baimių ar fobijų yra nepagrįstos. Žmonės dažniausiai bijo to, kas niekada net nenutinka. Bet kažkuri dalis baimės turi savo stabilų pagrindą.
Kad tiesiog yra dalykų, kurie gąsdina. Ir kartais tie baubai realūs, su visomis akių rainelėmis ir šaltomis rankomis ar aštriais kvepalais.

Tiesiog lekiu iš saugumo ribos. Tiesiog lekiu nestabdydama ir labai bijodama.
Ir širstu iki mėlynumo, kad kartais to nepakanka.
Bet esmė, matyt, yra lekime, o ne tame, ką norėčiau juo pasiekti.

Kartais svarbu suvokti, kad prasmė yra ne tame, kad eisi ten ir tikrai neapsinuoginsi.
Bet kad galbūt eisi, apsinuoginsi ir net apsinuoginusi galėsi ten išbūti ir tai išgyvent,i ir gyvenimas tęsis.

Skaičiuoju gyvenimo pamokas. Tik dalį jų pastebiu.

Parą praliedžiu autobuse, skaudančiu sprandu mąstau apie savo silpnumą. Na ir kas, kad va šitaip. Vienų akimis esu stipri, kitų gležna kaip sudžiuvęs klevo lapas iš praėjusio rudens.
Nežinau, kas teisingiausia, bet tiesiog yra dalykų, kurių nepalietus pirštais, negaliu užmigti.
Ir kartais paliečiu ir įsipjaunu. Na ir žaizdoti mano smiliai. Ir skauda. Bet…

Aš tiesiog noriu suvokti, kad prasminga daryti ,net jei krenti. Net jei ritiesi žemyn. Net jei užsidarai tualeto kabinoje ir raudi sau į delnus, o tada išeini ir vėl kalbi apie orą ar menkai pažįstamus žmones. Nežinau. Daug pasimetimo. Bijau užkrauti sau per daug. Kad nepersivalgyčiau rizikos, drąsos sūrimo ir neapsinuodyčiau taip, kad po to ilgai negalėčiau net į burną paimti… Bet neturio valios atsisakyti drąsos ir bandymų gardumynų.

Atleiskit, bet nesu saikinga.

Patiko (2)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą