BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Visas gyvenimas tėra epizodai

Kartais turi visiškai sąmoningai stengtis neįsimylėti. Stabdyti save tomis akimirkomis, kai jau kažkas įtartino pradeda žaisti lūpų kampučiuosi ir uoliai save barti, kai pradedi laukti ir tikėtis kažko iš to žmogaus.
Visiškai aišku, kad niekaip to jausmo negalima būtų realizuoti. Kad tik pradėtų skaudėti ir žodžiai strigtų gerklėj. Kartais reikia likti draugais. Ir suprasti, kad nieko nereiškia, jei tau siunčia dainas ar kviečia alaus trečią ryto. Jau žinai tą žmogų ir žinai, kad nieko nėra tarp eilučių ir jokių iliuzijų kurti nereikia. Nes tada būna dingsta ir ilgai skęsta tyloj, šoka su gražiom merginom, apie kurias norės tau papasakoti…Kartais turi visiškai sąmoningai sau neleisti įsimylėti. Vardan savęs. Nes tai būtų pradžia griūties ir nieko nebūtų įmanoma ,šiuo atveju, pastatyti.

Leisk man bijoti, leisk man klysti. Jaučiuosi, tartum vaikščiočiau per sudaužytus veidrodžius. Kažkokie įskilę atspindžiai iš visų pusių. Kažkokios praeities nuoskaudos, iškylantys prisiminimai apie tuos, kuriuos maniau jau pamiršusi. Atslenka nekviesti jausmai. O kviečiami neateina. Visiški maištininkai, išgyvenantys paauglystę. Kaip atrodys branda? Kai viskas bus pastovu, nesiūbuos, kai išmoksiu racionaliai rinktis, ką jausti? Ar tiesiog branda bus, kai susitaikysiu su visais šitais sūkuriais ir leisiuos jų nešama…

Šnabždu metaforomis, ateinu sapnais ir kvėpuoju pūgomis.
Einu sidabriniais kailiniais per visas tas pūsnis ir užsidarau kažkokiame giliame savo koryje, kur prasta akustika. Negirdžiu nieko, kas vyksta. Visi žmonės labai toli. Užsidarau savame ritme, savuose tamsose ir besisukančiose vinilo plokštelėse. Pavargau stengtis nuolat progresuoti, būti efektyvi, žymėti pieštuku ant staktos savo augimą… Kažkaip savaime ir iš sėslumo mes galime daug ką pasiimti. Noriu susitaikyti su visais dalykais, kurie vyksta. Viskas po truputį. Norisi sau pasakyti - neskubėk. Ir nepanikuok, kad šypsaisi dėl kažko, ko nėra, ką sugebi išsigalvoti. Tikra yra tai, kas tikra tau. Ir tai viskas. Nereikia nieko pagrįsti, parodyti kitiems ar išsakyti argumentus, priežastis…Tiesiog esi su tuo visu pasauliu savyje ir ten labai daug jauti, dalyvauji Žemės sukimosi mechanizme ir iš tikro mokaisi.

Miestas šiaip prikimštas prisiminimų apie Tave. Pilnas skonių, kvapų, garsų, kurie liudija, kad čia būta mūsų abiejų. Gal todėl taip veržiausi į svetimus miestus, kad nejausčiau to Tavo šešėlio persekiajončio ant kiekvieno kampo, kiekvieno kavos puodelio dugne… Dabar ir tesi tarsi šmėkla, neegzistuoji man, nematau nieko, kas susiję su tuo, kas esi, viskas, kas supa mane, liudija tik, kad buvai…O kartais net visa, ką turėjom, atrodo tarsi sapnas. Gal aš tebuvau Tave išsigalvojus. Gal tai tebuvo iliuzija, išsigalvotas draugas, kurį labai norėjau paversti realiu….Gali būti. Dalinai gal tiesiog tokį savo nerealistišką vaizdinį buvau įkūnyjus į Tave ir todėl man buvo toks šokas, kai mane įskaudinai. Tiesiog tas žmogus, kurį iš Tavęs buvau nulipdžiusi, nebūtų taip su manimi pasielgęs. Bet Tu pasielgei. Ir tai pakeitė absoliučiai viską.

Patiko (5)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą