BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žiemos pasaka

Sakiau, kad nusprendusi nebesieti savo gyvenimo su Tavimi, jaučiausi tarsi išvengusi kulkos. Nes esi tokia griaunamoji jėga, kūną turinti destrukcija, kuri būtų pavertųsi visą mano gyvenimą nesibaigiančiu psichodeliniu trileriu, vedančiu į susinaikinimą. Ir gal be Tavęs mažiau purvo, mažiau dramatizmo ir tamsos. Bet ir taip mažai ugnies. Tarsi visas pasaulis aplinkinis būtų pelenų pilkumo ir tu gyveni jame, prisitaikai, dirbti ir judi…Maži pakylimai ir maži nusileidimai - tai kaip sėdėjimas karuselėje, kuri skirta itin mažiems vaikams. Nepavojinga, saugu, lėta ir tai viskas. O su Tavim viskas liepsnojo ir atsidavė benzinu, draskėsi ir plėšėsi, sruvo krauju ir skendėjo triukšme. Tai buvo gyvenimas, kurio kiekviena duota sekundė buvo išgerta iki paskutinio lašo. Ir ką darytum, jei žinotum, kad paleidus žmogų, pavyks gyventi tvarkingiau ir ramiau, bet…bet ar toks gyvenimas vertas to, kad niekada nebejausi to adrenalino, tos ugnies ir aistros šuorų? Kartais pradedu gailėtis, kad neleidau kulkoms smigti į mano kūną. Kaip kvailai tai skamba, ar ne? Kokie mes esame vis tik keisti, nuolat tvirtindami, kad norim būti laimingi, savanoriškai siekdami susinaikinimo ir negalvodami lėkdami į rizikos, skausmo ir šešėlių kupiną pasaulį…

Net nustebau, nes šiandien suvokiau, kad prieš porą dienų buvo Tavo gimtadienis. Ta diena, kurios laukdavau išsišiepus, metus gamindavau dovanas, savadarbes knygas, klijuodavau nuotraukas, rašydavau eilėraščius, pūsdavau balionus ir laukdavau vidurnakčio, kad galėčiau pasveikinti pirmoji. O dabar tai buvo tiesiog diena. Net negaliu prisiminti, ką tada veikiau. Greičiausiai ruošiausi egzaminui, gal pažiūrėjau kokį filmą ar palindau po dušu. Eilinė diena. Data ir tiek, nieko nesakanti, niekuo nereikšminga. Net nusijuokiau šiandien, kad nepastebėjau. Net bijojau, kad jai atėjus visą dieną galvosiu, kaip Tu, kur Tu, ar džiaugiesi, su kuo esi… Maniau, kad bus sunkiau. Bet tiesiog praėjo. Labai greitai dienos gali pavirsti tiesiog dienom, vardai tiesiog vardais. Gal laikas iš tiesų gali man padėti gyventi toliau?

Atsibundu, kai temsta. Vartau prispalvintus konspektus, nagrinėju teorijas, mokausi citatas ir prirašau pilnus sąsiuvinius. Gaunu išsiilgtus laiškus, kokių dvidešimties puslapių ilgio. Išsiverdu kavos ir rašau. Reikia daryti tūkstantį dalykų, o aš vienu metu bandau šokinėt tai prie vieno, tai prie kito. Bandau sudėt visas pastangas ir parodyt sau, kad galiu. Gal vien tam, kad jei nepasiseks, galėčiau sau pasakyti - padarei, ką galėjai.

Vakarai su Viskiu. Ateina būriai svečių, o aš su pižama sau gurkšnoju. Kažko juokiamės, pasakojam istorijas, pykstame, aiškinamės. Nesuprantu, kodėl su suaugusiais niekada nebūna tų nejaukių tylų ir panyrimų į telefono ekranus. Po to visi einam į mano kambarį ir ratu susėdę rūkom. Viskas, kas yra, yra kažkaip tikra. Nuo paveikslų, puošiančių mano kambario sienas, iki kačių nudraskyto odinio fotelio. Gyventa. Niekada nemėgau sterilumo ir tuštumos. Ir dabar jaučiu, kad čia gyvenama. Kad knygos kilnojamos, žvakės deginamos, o ant pagalvėlių sėdima. Dar sušildo mėnulis…

Mokausi. Labiausiai naktimis, iki kokios šeštos ryto, kai švinta. Geriu juodą kavą ir drebu iš baimės, kad nepasiseks. Rašau, skaitau, užmerkiu akis akimirkai poilsio ir vėl grįžtu į visus tuos žodžius, visus tuos klausimus. Pasidažiau akis ryžkiai raudonai. Nešioju sidabrinius kailinius, kuriuos atidavė dar gyvas žmogus.
Klausinėju, kuriu, sniege savo žingsniais išmindau poezijai kryptį ir siubčioju opiumo arbatą.

Nežinau. Gal pripranti prie vienatvės, prie kartaus skonio burnoj, prie žmonių likusių šešėlių.
Dabar laikas stiprybei. Tokiai, kuri padėtų atsilaikyti prieš visus šitus likimo viesulus.
Kaip apdainuoti šitą sausį? Man jis susivėlęs ir neigiantis laiko egzistavimą. Kažkur tyliai groja muzika, murkia katės, pirštai išterlioti spalvotais markeriais…. Žiemiškos pasakos. Kas, kad visai kitokios nei tos, prie kurių buvom pripratę.

Patiko (7)

Rodyk draugams

komentarai (3) | “Žiemos pasaka”

  1.   manoVardasAfganistanas rašo:

    Aš taip norėčiau čia išpilti visas emocijas, kurios mane užplūdo skaitant tavo įrašą, beveik viskas identiškai vyksta. Ar vyko. Ir ne tik žiemos kitokios ir mes visi jau visai kitokie:)

  2.   Dominyka rašo:

    Visada gali pilti emocijas, jei tik jauti, kad pilasi. Labai vertinu tuos nuoširdžius išliejimus. Apkabinu Tave.

  3.   Lukas rašo:

    Labai artimos tavo mintys.. Perskaitau ir taip užplūsta prisiminimai, jausmai širdį.. Taip ir toliau!!! Vienas iš nedaugelio blogų, kurie verti dėmesio :)

Rašyk komentarą