BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar galima pasaką baigti klaustuku?

Bet sakai, kad čia nieko tokio. Kad tyla gydo. Reikia tik gaminti pienių vyną, gerti į save viską, kas priverčia jaustis geriau, neskaičiuoti to, ką įtraukiam į vidų, svaigintis iki malonaus galvos sukimosi ir nebijoti, jog sapnuoji tuos, kurių, sau tikini, kad jau seniai nebemyli.

Ketvirta ryto ir aš stovinti po karšta vandens srove. Lyg vanduo būtų pakankamai galingas, kad nuplautų nuo mano odos tai, ko labai noriu atsikratyti. Visus prisilietimus, kurie geriau būtų neįvykę. Viską, ko nesugebu savyje pamilti ir engiu kaip didžiausią savo priešą.

Negaliu sudėlioti į sakinius to, ką jaučiu. Tarsi vienintelis telikęs dalykas būtų planuoti, pirkti bilietus į vasaros koncertus, svetimus kraštus ir pamiršti, kad esu dabarties akimirkoje, kurioje man skauda. Man liūdna naktimis ir aš greičiausiai negalėčiau ištverti savo minčių, jei leisčiau sau likti šioje akimirkoje ir nekurti savito pasaulio, neplanuoti pabėgimo planų.

Dažausi lūpas samanų žalumo spalva. Nenoriu būti niekam vien tik tvarkinga, graži ir atitinkanti standartus. Tiesą sakant, į tokius titulus net negalėčiau predenduoti. Bet man reikia dumblinų lūpų, nes šiandien nieko nebučiuosiu ir noriu, kad mano kūnas nors minimaliai atspindėtų, kas manyje dedasi. Kartais jaučiuosi kaip undinė, paversta žmogumi ir vis nesuprantanti, kodėl jaučiasi savo kūne tokia svetima. Gurkšnoju kokteilį su amaretu kažkokiame pusrusyje. Tavo žodžiai skrieja per mane kiaurai, nes jaučiu, kad kalbi tik tam, kad užpildytum erdvę, atitolintum mus vienas nuo kito. Tau nereikia, kad klausyčiau. Aš linksiu galvą ir to pakanka. Paglostai petį, apkabini, nusišypsai.

Klausi: “Tu ką, verki?..”, sakau: “Ne, čia nuo saulės…”.
Sunkiai dorojuosi su šviesa. Mano akys akys tikrai labiau pratusios prie tamsių skersgatvių.
Aš kitokia nei Tu. Iš kito pasaulio.

Toje pasakoje apie undinėlę, gavus kojas, ji praranda balsą.
Man atrodo ir aš jį praradau. Galiu kalbėti, bet kad ir kokį platų žodyną turėčiau, kiek užsienio kalbų bemokėčiau, kokias vaizdingas metaforas benaudočiau, nesugebu pasakyti, ką jaučiu, ar kas vyksta.

Net pasaulis mano galvoje kažkoks keistas.
Net su išgalvotais žmonėmis pasijaučiu viena.
Tai taip įsišakniję į mane, į mano siluetą ketvirtą ryto stovintį duše, į liūną žvilgsnį ir nesugebėjimą pasakyti nei žodžio.

Man keista, kad gimiau.
Man gera, kad esu…

Atleisk, kad negaliu pasakyti, kodėl.

Patiko (3)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą