BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aš tave myliu. Bet man gana nuolat kovoti dėl Tavo dėmesio.

Buvo žmogus, kuris po labai ilgo laiko kartu mane įskaudino.
Tik dabar, narstydama po kaulelį visas mūsų praeities, praleistos drauge, akimirkas, suprantu, kad iš tiesų buvau skaudinama nuolatos.

Tiesiog stengiausi nuryti gėlą ir nusivylimą. Stengiausi suprasti, kad kiekvienas žmogus yra labai skirtingas ir kitaip reiškia meilę, kitaip mąsto ir turi teisę dėliotis gyvenimą, kaip atrodo teisingiausia.
Stengiausi sau įrodyti, kad man tai tinka. Na, kad gaila, bet viskas gerai. Niekada nepykti.
Visus “Per daug pavargęs”, “Šiandien nesusitinkam” , “Keliam į kitą savaitę.” , “Man reikia jau eiti.” priimdavau su tokiu ilgu įkvėpimu ir pasakymu, kad gerai, nieko tokio. Ir buvo ir ašarų akyse, ir liūdesio kutenamų delnų. Bet atrodė, kad normalu. Kad gal noriu per daug. Kad labai svarbu, jog kitam žmogui būtų gera.
Ir apsimečiau, kad manęs neskaudina tai, kad sąraše, kas daro jį laimingą, prieš mane dar buvo daug dalykų, susijusių su karjera, pažintimis ir tai, ką vadino dėmesiu sau.
Finalas buvo negražus. Palikęs daug skylių ir išliejęs pykčio vyną. Aš vis dar apgirtus nuo jo.

Bet atsirado kitas žmogus.
Ir kaip bebūtų, pradedu pastebėti besikartojančią istoriją.
Tie patys “pasiilgau labai” einantys kartu su “atleisk, šiandien negaliu”.
Ir visai nepastebėdama vėl dariau tą patį. Vėl sakiau “gerai, pasirūpink savim”.
Ir tik dabar visa sustingau, kai pagalvojau, kad tai labai pažįstamas jausmas. Kad vėl atsidūriu situacijoje, kai kitas žmogus myli kitaip nei aš.

Tik gal visada apgaudinėjau save vardindama tai, kaip “kitaip”, kai iš tikro reikėjo sakyti “mažiau”?
Bet tai būtų buvę per daug sunku ir skaudu pripažinti.

Todėl šiandien vėl nežinau, ką su savimi daryti.

Esu kovotoja ir aš nepasiduodu dėl žmonių. Nepasiduodu, kai pasidaro sunku. Bandau sulūžusius dalykus taisyti, o ne keisti naujais. Ir nebijau ydų, silpnumo ir nuovargio veido kitame. Aš žinau, kad kartais mums gali prireikti ir atstumo. Kad reikia, jog suvoktume, ko patys norime ir ką reikia su savimi daryti.
Kol jaučiu rusenančią viltį, aš stengiuosi. Aš laukiu, aš bandau, aš kurstau, aš raginu, aš viliuosi.
Pasakysite, kad dėl to esu naivoka ir gal net kvaila…

Tiesiog, kai pagalvoju, jog galbūt kažkada gyvenime atsidursiu tokiame taške, kai būsiu taip atitolus, man labai reikės žmogaus, kuris lauktų. Kuris pasakytų “Viskas gerai, užsiimk savimi”. Kad turėčiau, kur grįžti. Ir aš noriu kažkam būti tokiu žmogumi.
O gal ir tiesiog labai bijau likti viena.
Niekada nebesukti žmogaus, kuris sakytų “pasiilgau”.
Ar baimė pakankama priežastis likti?
Bet kada žinoti, jog težaloju save ir skaudinu? Kada verčiau sakyti “Atleisk, man per daug skauda. Myliu tave, bet man gana.”.

Bijau. Labai bijau atsakymų, nes jie gali man nepatikti.
Bijau radikalių veiksmų ir bijau visų tų “o gal…”.

“Aš tave myliu. Bet man gana nuolat kovoti dėl Tavo dėmesio”.
Kada tai lengviausias, o kada teisingiausias kelias?

Patiko (12)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą