BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Drąsos vėjas suvėlė plaukus

Ir nesuvokiu, kada spėjo atsirasti šie žmonės.
Štai sėdim ir kalbam apie absoliučiai viską penkias valandas, kurios tiesiog praskrenda. Ir tada paskaitoje sėdim įraudę po alaus bokalų ir tiesiog visos dienos kažkokios tartum šventiškos.
Gal man liūdna, kad tiek daug laikinų žmonių ar kad jie keičiasi. Kiekvienais metais vis nutolimai ir suartėjimai su kitais. Naujos durys, nauji užraktai, akligatviai ir neragauti skoniai.
Negaliu atsipalaiduoti, nes kad ir kiek giliai benerčiau, vis atsiranda, kas nepažįstamo. Taip noriu, kuo daugiau prisisemti į delnus, kuo daugiau sugerti, sužinoti, išgirsti… Nes žinau, kad tai laikina. Ir su šiuo žmogumi, galimas daiktas, kitais metais jau tik prasilenksim ir tiek. Nors gal net nebus nieko atsitikę tarp mūsu. Kažkas tiesiog bus nutikę mums. Ir tai viskas.

Laužau ribas, kad net kartais pati suabejoju savo drąsos sveiku protu. Kai apima visiška panika ir net negaliu kvėpuoti ir atrodo, kad neįmanoma to išgyventi, vis tiek darau ir kažkaip išgyvenu. Tas komforto zonos plėtimas labai nepatogus ir sudėtingas procesas, kuris nėra lengvas ar klotas rožių žiedlapiais. Labai baisu, labai skauda, bloga ir viskas netelpa į savas vietas, bet vis tiek bandau, dedu detalę po detalės ir kažką kuriu. Negaliu patikėti, kad tiek daug galiu. Maniau, kad neįmanoma išdrįsti, kad pasiekti kai kuriuos dalykus tiesiog nelemta, bet tada vieną minutę pasirenki būti nutrūkgalviškai drąsus ir pasiryšti, o vėliau trauktis nebėra kur. Mokau save nebėgti nuo dalykų. Didelius sunkumus kapoti po gabaliuką ir lėtai bei kantriai vis tik įveikti.

Važiuoju į svetimus miestus su mažai pažįstamais žmonėmis. Su kitais prašalaičiais geriu kavą, juokiuosi ligi paryčių ir diskutuoju apie pasaulį, kuris mus supa…. Viskas mane labai gąsdina. Iš šono gali atrodyti, kad viskas vyksta  labai lengvai ir sklandžiai, bet užukulsiuose pasilieka nežmoniškas panikos kiekis ir drebulys, kuris kankina. Net migrena jau porą savaičių nepaleidžia. Ir vis tiek einu. Uždususi, susivėlusi ir išvargusi - nes tiesiog žinau, kad man reikia įrodyti sau, kad galiu nueiti. Net ir kai viskas taip netobulai ir supurvintai - vis tiek galiu gyventi ir imti dalykus, kurių man reikia.

Bandau pralaužti vidinius ledkalnius. Bandau nebeskandinti daugiau titanikų ir išmokti sau suteikti pirmąją pagalbą. Esu, kas esu. Manyje vyksta virsmai ir atrodo, kad kas akimirką keičiuosi. Mokausi su savo pykčiu, susižavėjimu, geismu ar nerimu gyventi ir sakyti “na ir kas?”. Tas “na ir?” yra toks galingas, kad gali viską pakeisti. Kartais tiesiog suvoki, kad “na ir kas?” ir pasidaro lengviau. Nežinau. Neturiu formulės, tik galybę bandymų eksperimentuoti ir gaminti kažkokius eliksyrus. Įveikiu baimę nusinuodyti ir geriu. Ir kartais apsvaigstu nuo galimybės, kad gal manyje atsivers durys, kurias užrakinau po devyniais užraktais, ir pagaliau mano vidus prasivedins….nes reikia. Naujo starto ir to stebuklingo “na ir kas?”.

Patiko (3)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą