BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Planetos iš bučinių žymių

Viskas visada įvyksta kitaip nei būtum pagalvojęs. Jausmas kitoks nei tikėjaisi. Kiti kvapai, kitokie refleksai, kitokie žvilgsniai, kitokios mintys. Tas nepaprastas neapibrėžtumas, kai maudaisi realybės vandenyse ir nesi tikras, ar moki plaukti. Lyg mokėjai. Bet staiga nebežinai kaip.

Kaklas nusėtas žymėmis nuo bučinių. Lyg būtų atkeliavęs iš kažkokio kito pasaulio.
Taip ir su lūpomis, ir su rankomis ir su ant veido užkritusiomis plaukų sruogomis.
Staiga tiesiog atrandi žmogų, su kuriuo pradedi savimi dalintis.
Ir vėliau staiga to žmogaus nebelieka.
Tos laikinumo nuosėdos, kurių nesigauna nubraukti.
Guli naktimis ir nieko nesupranti. Nei savęs, nei tikrovės, nei to sniego apklojusio gatves už lango.

Gal per daug laiko galvoti. Per daug sapnų, prisiminimų, kuriuos spalvinu rožine splava. Per daug noro rėkti pasauliui, prašyti, kad vestų už rankos. Per daug visų “noriu” ir per daug visų abejonių, kurios atitraukia nuo to.

Esu gyva. Pagaliau jaučiu, kad esu. Kad esu šitas kūnas, šitos lūpos, šitos rankos, šiti kvėpuojantys plaučiai, šita oda išmarginta nostalgijos spalvomis. Esu. Jaučiu kiekvieną paviršių, kiekvieną kvėptelimą, kiekvieną skonį. Degu baime, bet liepsnoju drąsa ir pasišviečiu sau kelią. Einu nešina deglu ir griūnu gyvenimui į rankas.
Naudojuosi kiekvienu patiektu man šansu. Po velnių, aš klystu. Aš pasimetu. Aš gailiuosi.
Bet šitaip jaučiu, kad to reikia. Kad reikia daryti tai, ką jauti. Kad nesvarbu visi tie, kurie nori tave pasodinti ant kietos taburetės ir nepaleisti. Kad reikia dabar sakyti “taip”, nes tik pradėdamas dalykus kitaip, gali sulaukti kitokių rezultatų. O aš noriu, kad būtų kitaip. Aš noriu jaustis kitaip. Noriu patirti gyvenimą kaip nuotykį. Noriu dabar iškeliauti iš savęs ir užgrūdinti savo trapią sielą. Noriu alsuoti savo baimei į nąsrus. Noriu pasiduoti aistros verpetams ir suvokti, kad gali daryti tai, kas seniau atrodė neįmanoma.

Kartais norėčiau taip nesureikšminti kiekvienos smulkmenos. Nepulti tikėtis kažko didelio vien iš žvilgsnio, nukreipto manon pusėn. Aš kaip mėnulis turiu fazes. Dabar įtariu, kad mano pilnatis.

Nubučiuota kakta, pirštai įsipainioję į plaukus.
Nostalgija iš kito pasaulio.

Esam riboti, bet tuo pačiu begaliniai. Mūsų mintys, jausmai ir sielos žaidimai pilni fėjų dulkių. Ir jomis aš apibarstau savo kelią, vietoj trupinių, kad žinočiau, iš kur atėjau. Kad matyčiau, kiek jau nueita. Kad galėčiau sugrįžti.

O tie laikini žmonės kartais šitiek išmoko. Jie slepiasi lūpų kampučių kilstelėjimuose, alaus bokalų dugne ar sugedusiose karuselėse. Ragauji juos kaip cukraus vatą. Ir pagaliau pastebi, kaip sugebi atsiskleisti iš kitos pusės. Kaip sugebi jaustis. Kaip labiau pažįsti save ir suvoki - va čia tai aš. Va čia mano.

Gal kartais svarbu nebūti atsakingu. Neklausti leidimo. Neklausinėti, ar galima, ar leistina. Nesitarti. Atrasti savo balsą. Savo drąsą ir savo stiprybę. Net ir tą, kuri dar šnibžda labai tyliai.

Einu kolekcionuoti akimirkų.
Šitiek priežasčių šypsotis.

Patiko (5)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Planetos iš bučinių žymių”

  1.   manoVardasAfganistanas rašo:

    man taip patinka, ką tu čia rašai;D, taip viskas tikra ir pažįstama.

  2.   Dominyka rašo:

    Ačiū ačiū :))))))

Rašyk komentarą